BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Istorijos pabaiga

2015-06-30 parašė ragana

Pirmąjį savo dienoraštį pradėjau rašyti 1996 m. Jo viršelis - su rožėms ir kiekvienas puslapis su tuo pačiu rožių atvaizdu. Jis dar turėjo spinelę. Ir, man regis, jį man padovanojo mama. Nors tiksliai neprisimenu. Pirmasis įrašas prasideda taip:

Kalėdos tik rytoij. Antradienis Kūčios. Visi susirinko tik vieno šeimos nario nėra tai tėčio.

Šį dienoraštį rašiau dvejus metus. Iki to laiko, kol mama sutiko kitą vyrą. Vyrą už kurio antrą kartą ištekėjo ir mes išsikraustėme gyventi iš miesto į rajoną, kuomet aš pakeičiau mokyklą ir visus savo draugus. Iki to momento, kai viskas pasisuko visiškai kitaip: taip kitaip, jog aš net ir būdama vaikas negalėjau susisvajoti.

Antrasis dienoraštis - 1999 m. Vienintelį jį, storą languotą sąsiuvinį, kurį apklijavau gelsva popierine lipnia juosta, prirašiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Daugiausiai tai įrašai apie paugliškas meiles, ir paugliškas kančias dėl visų tų meilių, apie pirmuosius santykius ir draugystę su vaikinu, apie pirmuosius bandymus pasibučiuoti, laikytis susikibus už rankų, apsimesti suaugusiais.

Grįžau iš Palangos. Ir nenustoju galvoti apie tave - Dani.

Kas tas Danis, šiandien aš nebeprisimenu. Mano įrašai būdavo apie jausmus, apie tą jausmą, bet niekada apie tai, kaip mes susitikome, kur susipažinome, kaip jis atrodo. Nieko. Absoliučiai jokių detalių. Tvarkingai ir dailiai į kiekvieną eilutę jis buvo pildomas iki 2002 m. liepos.

Trečiajį dienoraštį atverčiau jau tų pačių metų rudenį: ant viršelio žiema – tiltelis, apsningti medžiai, užšąlusi upė, čiuožinėjantys vaikai.

Pradėdama rašyti noriu pasižadėti sau, kad stengsiuos būti atvira pati sau ir pripažinsiu tiesą, jausmus, norus tokius, kokie jie yra ištikrųjų.

Jame aprašyta keturių metų istorija su P. Istorija apie žmogų, kuris pakeitė mano gyvenimą, kuris pakeitė mano supratimą apie meilę, kuris ilgai, o paskui ir per ilgai gyveno manyje nostalgijos pavidalu.

—-

O vėliau, vėliau kai viskas baigėsi, kai prasidėjo naujas gyvenimas su R., ketvirtasis dienoraštis buvo šis – raganos blogas.

Taip jau atisitiko, taip jau susiklostė, kad kiekvienas dienoraštis buvo pradėtas rašyti vis nauju gyvenimo etapu ir juose nuguldavo mano ir kito žmogaus istorija. Jame nuguldavo mūsų: tavo ir mano istorija. O mūsų istorija su  R. pasibaigė.

Dar vieni metai praėjo. Bet šiandien aš jų nejaučiu: šiandien man nei linksma, nei liūdna. Šiandien aš jaučiuosi kaip eilinį antradienį: antradienį prieš tai, antradienį po to. Šiandien man nei gera, nei bloga. Šiandien aš tiesiog esu.Galbūt jog per šiuos metus įvyko per daug, jog šiandien būčiau kažkokia, šiandien esu tiesiog tokia. Nesu viena, esu vieniša. Esu viena, ir esu vieniša.

Tiesa, kelios minutės iki dvylikos parašė R. Norėjau paskutinį kartą Tave pasveikinti pirmas. Ir pasileido upeliai. Gulėjau čia, kur ne mano namai, gulėjau viena, nors iki tol nežinojau, ką tai reiškia, viskas buvo kitaip. Viskas buvo nebe taip. Ir graudulys didesnis už mane ir už visus mano metus.

Ir šis etapas baigėsi. Reikia atversti naujo dienoraščio puslapį. Ir šiandien yra tam pati tinkamiausia diena.

Sudie.

Rodyk draugams

Aš žinau, kam esu sukurta

2015-06-26 parašė ragana

Man regis, aš sukurta meilei. Visas mano kūnas ir siela sukurti jai, būtent jai, ne tik jai, bet ir tik jai. Aš visą savo gyvenimą troškau mylėti ir būti mylima, aš visą savo gyvenimą mylėjau ir buvau mylima, aš ir dabar nieko kito taip netrokštu, kaip mylėti ir vėl jaustis mylima.

Kiekviena iš mano rankų: pečių lankas, žastas, dilbis ir plaštaka. Kiekviena iš mano rankų: riešas, delnas ir pirštai. Kiekviena iš mano rankų, kurią sudaro po trisdešimt du kaulus, yra sukurti meilei. Apkabinti ir būti apkabinamos. Susikabinti ir būti susikabinusios. Duoti ir imti. Susivyti ir būti susivijusios.

Kiekviena iš mano kojų: šlaunis, blauzda ir pėda. Kiekviena iš mano kojų: čiurna, padas ir pirštai. Kiekviena iš mano kojų, kurią sudaro po trisdešimt vieną kaulą, yra sukurta meilei. Liesti ir būti liečiamos. Ateiti ir išeiti. Pasistiebti ir atsiklaupti. Susivyti ir būti susivijusios.

Man regis, aš sukurta laimingai meilei. Visas mano kūnas ir siela sukurti būtent jai. Visą tą laiką R. mane mylėjo laiminga meile. Ir aš tokia pat meile mylėjau jį. Pamenu, jis man sakė, jog norėtų kartu su manimi pasenti. Pamenu, jis to net nesakė, tai buvo savaime suprantama. Su R. mes mylėjome vienas kitą laimingai. Ir man, regis, mes abu labai stengiamės, jog ta meilė tokia būtų. Ir daug daug metų ji tokia ir buvo. Kol kažkada, vieną akimirką, vieną pačią mažiausią akimirką aš suabejojau: o jeigu ta laiminga meilė iš tikrųjų nėra tokia laiminga? Jeigu mūsų laimingą meilę kas nors išbandytų? Ar ji atsilaikytų? Ar R. kovotų? Ar jis kovotų dėl laimingos meilės? Ar kovotų dėl moters, kuriai pamenu sakė: Tu esi mano gyvenimo moteris.

Kai mūsų laimingą meilę ištiko krizė, aš pradėjau abejoti, ar ji ištikrųjų tokia laiminga, nors R. nekilo nei menkiausio klausimo. Jam vis dar atrodė, jog laimė lengvai gali sugrįžti, tiesiog vieną dieną reikia atsikelti, viską pamiršti, nubraukti ir gyventi taip, kaip iki to momento, kai prasidėjo laimingos meilės erozija. Bet aš negalėjau. Aš laukiau, kol jis pradės kovoti. Kovoti dėl visų tų metų ir manęs. Dėl laimingos meilės, kuri galėjo būti laiminga. Bet jis pasidavė - pažvelgė į mane ir pradėjo verkti: jeigu Tu taip nusprendei, aš tavęs negaliu sulaikyti.

Ir mūsų laiminga meilė baigėsi. Laiminga meilė, dėl kurios nei vienas iš mūsų neturėjo nei jėgų, nei drąsos kovoti.

Mano galva, kaklas ir krūtinės ląsta, regis, yra sukurti meilei. Mano šonkauliai, krūtinkaulis ir stuburas. Mano stuburas, kurį sudaro trisdešimt keturi slanksteliai, yra sukurti meilei. Laikyti kūną ir jį paleisti. Plėstis įkvepiant ir trauktis dūstant. Apglėbti ir paslėpti sielą.

Mano pilvo ertmė, dubuo ir lytis, regis, yra sukurti meilei. Ir visi mano organai, audiniai ir ląstelės. Visos ląstelės, kurių mano kūne yra apie šimtą trilijonų, yra sukurtos meilei. Kviesti ir priimti. Apglėbti ir užauginti. Užpildyti ir būti užpildytoms. Susilieti ir atsiskirti. Sukurti ir būti sukurtoms. Būti ir išnykti.

Man regis, aš sukurta nelaimingai meilei. Visas mano kūnas ir siela sukurti būtent jai.  Kai sutikau P. apie meilę aš visai negalvojau. Aš tikėjau, norėjau tikėti, bandžiau patikėti, o galiausiai ir save apgauti, jog P. aš neįsimylėsiu. Bet tai nebuvo tiesa, nei vienas iš tų tikiu, tikėjau, bandžiau tikėti nebuvo tiesa. Aš žinojau, giliai giliai, labai giliai, kai žinai, bet nenori žinoti, kad nepavyks to išvengti, bet vistiek, vistiek kiek įmanydamas stengiesi nežinoti, bandai save apgauti. Kai mes susitikome su P., tą patį pirmą kartą, tą akimirką, kai jis pasilenkė prie manęs, kai jo nosis pasiekė mano plaukus, palietė kaklą ir įkvėpė. Galbūt šios akimirkos jis neprisimena, galbūt tai tik tūkstantoji akimirką iš tų, kai jis lietė mane, bet tą akimirką, aš jau žinojau. Tą akimirką žinojau, tikrai žinojau, nors stengiausi iš visų jėgų nežinoti. Nežinoti, jog tai bus nelaiminga meilė.

Iš pradžių nebūna nieko, paskui būna susižavėjimas, vėliau galbūt įsimyli ir galiausiai būna ji - meilė. Su P. buvo panašiai. Aš įsimylėjau, paskui pasidaviau, galiausiai susitaikiau, ir vėl įsimylėjau. Ir tas paskutinis įsisvajojimas, galutinai užvaldė visus žinau ir tikiu. Kai vieną rytą pramerkusi akis, nebegalėjau apgauti savęs, jog nežinau, jog nebežinau: kai akistaton turėjau stoti su savo jausmu. Su jausmu, kuris yra nelaiminga meilė. Ir užsibrėžiau sau terminus, kada ji turi baigtis: kada nelaiminga meilė turi baigtis. Aš net žinojau, ką reika daryti. Žinojau, nelaimingos meilės planą: veiksmų, žodžių, tylos ir jausmų seką. Aš visa tai žinojau, nors už visa labiau norėjau nežinoti. Deja.  Ji taip lengvai nesibaigia. Nelaiminga meilė turi šimtus, tūkstančius, milijonus priežasčių ir pateisinimų kartu su tavimi kvėpuoti.

Aš sukurta meilei, laimingai ir nelaimingai meilei. Nes vienatvė tarpuose laimingos ir nelaimingos meilės, nes vienatvė tarpuose įsimyliu ir myliu, nes vienatvė tarpuose sutinku ir atsisveikinu, nes vienatvė tarpuose kovoju ir susitaikau, nes vienatvė tarpuose myliuosi ir save liečiu, nes vienatvė tarpuose klausausi ir tyliu tampa nepakeliama. Nes vienatvė su metais tampa nepakeliama.

Ypač tada, kai esi sukurtas meilei.

Rodyk draugams

Nes mes tai galime sau leisti

2015-06-12 parašė ragana

Pasileidžiu savo vaikystės kiemais. Alyvos - jos jau turėjo nužydėti, bet viena likusi. Stovi man prieš akis tokia visa violetinė. Ryškiai violetinė. Nepadoriai violetinė. Praeinu pro ją ir tas vaizdas įsirėžia į atmintį. Tą akimirką pagalvoju, jog būtinai reikės apie ją parašyti. Apie tą nepadoriai violetinę alyvą, kuri žydi birželio pradžioje.


Susitinku su A. Ji man pasakoja apie mano buvusį darbą. Ir dar ji sako, jog gaila. Gaila, kad aš nesulaukiau naujos valdžios. Dabar viskas kitaip. Viskas visai kitaip. Dabar nebejauti svetimos gėdos. Aš turiu stiprų svetimos gėdos jausmą. Ir kartais, o paskui jau ir dažnai aš jausdavau gėdą, kai reikėdavo kartu su jais visai važiuoti. Kai išlipdavau kartu su jais iš automobilio ir mes visi kartu eidavome pro duris, kur mūsų visų labai laukdavo. Ir spausdavo rankas, ir įsivaizduodavo visi labai svarbūs, ir jausdavosi visi svarbūs. Man jie atrodė juokingi. Ypač tie, kurie lipdavo iš automobilio, su kuriuo važiuodavau ir aš. Bet dabar viskas kitaip. Dabar jie sėdi vienuolika vienam kabinete. Jie išgriovė sieną. Ir dabar viskas kitaip.

Kitą dieną man parašo A., kad laiku išėjau. Viskas nėra jau taip gerai.

Ir dar ji man sako, jog turi į mane prašymą. Reikia mums kitą savaitę susitikti. Praėjo metai nuo mūsų paskutinio apsipirkimo. Jai reikia atsinaujinti spintą. Tikrai? Man reikės pradėti imti už tai pinigus, pinigus už valkiojimąsi parduotuvėje, vietoj gulėjimo prie ežero. Tada J. man sako, jog ji turi pakeisti stilių, ir darbo knygutei ieško laisvos dienos. Tikrai? Man reikės pradėti imti už tai pinigus, pinigus už valkiojimąsi parduotuvėje, nors ne, tik ne iš J. Aš pas ją gyvenu.

Bet tikrai? Ar jūs matote tą patį ką ir aš? Dėviu kelnės iš ChangMai turgaus vos už dešimt vietinių pinigų, nukainuotą megztuką iš Only, ir dar Levis džinsinį švarkelį, kuriam penkiolika metų ir jį atsiuntė teta iš Australijos. Turbūt kaip labdarą, likusiems čia Lietuvoje. Tikrai? Ai tiesa, dar dėviu Calvin Klein apatinius, ar tai viskas dėl jų? Ar dėl jų aš atrodau gerai? Bet gi jūs jų nematote, tai kaip čia išeina.


Ir tada man sako: tu galvoji per daug, tu jauti per daug, tu matai per daug. Netiesa. Juk tai netiesa. Negali būti per daug. Negali sau pasakyti: dabar matyk septynias spalvas, negali sau pasakyti, jausk tris jausmus, negali sau pasakyti, neužuosk, negali pasakyti: nevirpėk. Negali. Ir tai nėra blogai. Galbūt yra šiek tiek sunkiau, sunkiau.

Tada pro mane praeina porelė, aštuoniolikos, o galbūt septyniolikos. Ir jo kvepalų dvelksmas nusidriekia dar toli už jų. Jo kvepalai tokie pat, tokie pat kokie buvo G., kai man buvo keturiolika, o jam šešiolika. Ir aš pirmą kartą paaugliškai įsimylėjau.

Tada dar prisiminiau P. Jo barzda kvepėjo mišku. Bet tuo metu, kai mes susitikome, jis nebuvo vienas. Ir jis man sakydavo, jog poras jungia du dalykai: seksas ir juokas. Ir mes nusijuokdavome. Ir aš įtraukdavau miško į savo plaučius.

Einu tarp namų penkiaaukščių, apgriuvusių balkonų ir plyštančių langų, pilkų užuolaidų ir ištrupėjusio grindinio. Kartais kiemuose sėdi moterys: jos su chalatais, su žiurstais. Visos jos turi viršsvorio, visos jos sveikai papurtusios ir atrodo sugrįžusios iš mano vaikystės prisiminimų. Visos tos moterys ne šio laikmečio gyventojos. Šalia bėgioja vaikai. Anūkai turbūt anūkai, mergaitės spiegia, o berniukai jas gaudo. Jos vis spiegia ir spiegia, o tada kvatojasi. Ir tada jie visi kvatojasi, tik moterys kalbasi toliau.

Ir netiesa, jog yra taisyklės, jog reikia jų laikytis. Taisyklės, kurias mes susikuriame patys sau, jog viskas taptų daug sudėtingiau. Netiesa, jog mes turime pykti. Ir dar netiesa, jog turime neatleisti. Netiesa, jog turime bijoti. Ir dar netiesa, jog negalime suimti veido į delnus. Netiesa, jog mes negalime jaustis, taip kaip jaučiamės. Nes tik tai kaip jaučiamės, mes dar galime sau tai leisti.

Ir jazminai. Tuose kiemuose pilna jazminų. Ir jie žydi. Kodėl jie žydi taip anksti? Kodėl jie šiemet žydi taip anksti? Stabteliu prie vieno iš krūmų. Ir jazminų kvapas. Trukteliu jo. Geriu jį. Ir koks tas jazminų kvapas. Juk taip kvepia gyvenimas. Juk jazminais kvepia gyvenimas. Taip kvepiu aš. Taip kvepia mano siela.

Rodyk draugams

Dvi pradarytos dėžutės

2015-06-06 parašė ragana

Istorija apie du mano draugus: R. ir R.

Dešimtos dalies pabaiga.

Gali atvažiuoti šeštadienį, manęs nebus. Pasistenk šiek tiek apmažinti savo daiktų kiekį, - sako jis.

Ji atsikelia šeštadienio rytą, papusryčiauja, pasiima kelias dėžes ir išvažiuoja iki buvusių namų. Sustoja prie laukinių durų: trys penki raktas aštuoni šeši septyni. Ne. Šeši penki raktas aštuonti septyni trys. Trukteli. Ne. Aštuoni trys raktas šeši septyni penki. Ne. Ji neatsimena savo namų durų kodo. Praėjo visai nedaug laiko, bet jau spėjo jį pamiršti. Vis bando ir bando. Nieko. Skambina broliui, jis atsiunčia skaičių kombinaciją nuo jos buvusio gyvenimo.

Išėjo ji iš namų nespėjusi deramai su jais atsisveikinti. Jokio sudie ritualo. Už tai dabar turi visą šeštadienį visoms reikalingoms apeigoms. Pasideda rankinę svetainėje, užlipa į antrą aukštą, nueina į savo vonią. Ji rinko plyteles, ir kriauklę, ir spintelių spalvą, ir krano formą, dar ji derino rankšluoščių spalvą prie muilo ir dantų šepetukų indelių. Durų neuždaro: matosi skliautas, stoglangis ir balinto ąžuolo patys gražiausi laiptai staigiai besisukantys žemyn. Nusimeta rūbus, įlipa į vonią, pasileidžia vandenį. Visos jos priemonės likę: ji sau į delną įsilašina brangaus šampūno ir trenkasi galvą. Taip stovi dar keletą minučių – tai paskutinis kartais, kai ji savo namuose, savo vonioje maudosi.

Išlipa iš vonios, šalia kabo jos rankšluostis. Nusisausina kūną ir susisuka plaukus. Nuoga tik su turbanu ant galvos leidžiasi į svetainę, užkaičia virdulį. Šalia guli jos pirkti švelniai rausvos ir pilkos spalvos dailiai banguojantys puodeliai. Kol kaista vanduo ji nueina iki drabužinės, praveria duris. Guli vazelinas. Ji brūkšteli juo išdžiūvusias lūpas. Grįžta į virtuvę, užsipliko tris viename. Atidaro šaldytuvą: jame guli keli sūreliai, fetos sūris, užtepėlė. Paima vieną sūrelį. Sėdėdama svetainėje ant jų pirktos sofos ji geria netikrą kavą, valgo sūrelį ir žvelgia į upę, kuri matosi pro žemę siekiančius langus.

Tą akimirką ji galvoja maždaug taip:

niekada neturėjau namų vaikystėje jie keitėsi per greitai jog spėčiau prisirišti jog spėčiau pajusti kad tai mano namai jog jausčiausi saugi ir turėčiau į kur sugrįžti jeigu manęs paklaustų kur mano namai aš negalėčiau pasakyti negalėjau  iki to laiko kol nesutikau jo jeigu sudėtumėme visą mano gyvenimo laiką kurį aš praleidau su skirtingais žmonėmis su juo gyvenau savo didžiąją gyvenimo dalį beveik pusę savo sąmoningo gyvenimo ir mano namai yra ten kur yra jis mano namai buvo ten kur buvo jis mano namai buvo čia kartu su juo

Taip galvodama ji susigraudino. Padėjo rankas ant kelių, nuleido galvą ir pradėjo verkti. O verkė ji dėl to, jog jai išėjus, dingo ir jos namai. Ji atėmė iš savęs namus. Savo noru atsisakė vienintelių namų, kuriuos kažkada turėjo. Tą akimirką ji jautėsi benamė savo pačios namuose.

Atsistojo, nuėjo iki miegamojo. Jos ir jo pirkta lova buvo paklota jos pirkta patalyne. Ji griuvo į vidurį, susirietė. Tą akimirką prisiminė vaikystę: akimirką, kai mirė jos močiutė. Po kelių dienų ji nuėjo į jos namus, atsirakino buto duris ir krito į jos lovą. Jautė jos kvapą, jos šilumą, dar esančią energiją. Toje lovoje ji gulėjo keletą valandų. Buvo dar visai vaikas, bet niekaip negalėjo atsikelti. Ir dabar, dabar šis keistas ritualas kartojosi. Ji sukniubo judviejų lovoje ir negalėjo pajudėti: jautė dar esant savo šilumą toje lovoje, jautė dar jo šilumą toje lovoje - jautė, jog tai paskutinis kartas kada ji gali niekeno netrukdoma gulėti savo lovoje. Kada ji apskritai turi teisę gulėti savo lovoje.

Šalia lovos: kairėje ir dešinėje stovėjo dvi mažutės spintutės: jos ir jo. Ji praverė savąją: dienoraščiai, laiškai, senos žvakutės, močiutės dovantos medalionas, keletas atviručių, vaistai. Išvertė viską ant grindų. Vėl persivertė ant šono ir atsidūrė lovos viduryje. Virš jos buvo langas: dangus buvo skaisčiai žydras. Tada pasisuko į kitą šoną. Ir sugalvojo. Sugalvojo atidaryti jo spintutę. Ten buvo jos laiškai, ir jos atvirukai, dar buvo pakabukas su jos vardu. Ir dar buvo. Dar buvo dvi mažutės dėžutės. Dėžutės, kurių nebuvo, kai jis ir ji buvo kartu. Viena dėžutė buvo mėlyna: jos kampe įspausta – 12 vnt. Kita dėžutė buvo raudona: vienetų skaičius buvo keturis kartus mažesnis. Abi jos buvo pradarytos.

Ji šoko iš lovos. Atsisėdo ant grindų. Tą akimirką ją pradėjo krėsti šaltis. Ašaros, snargliai ir seilės taip greitai užpildė visas veide esančias skyles, jog ji pradėjo springti ir dusti vienu metu. Nubėgo iki vonios. Kūną tampė šleikštulys ir akimirką ji pamanė, jog vems. Jeigu būtų galimą jos skausmą apibūdinti, tai būtų kažkas panašaus į odos lupimą esant gyvam. Iš jos gerklės pradėjo sklisti patys keisčiausi garsai: tai buvo panašu į dvesiančio šuns inkštimą ir skerdžiančios avies klyksmą vienu metu.

Namai jai pasidarė šlykštūs. Jai buvo bjauru liesti prie daiktų. Norėjosi be persotjo plautis rankas ir galiausiai trintis visą kūną dratiniu šepečiu. Ji liko dar kartą be namų. Ji dar kartą liko benamė.

Praėjus kažkiek laiko ji atsisotoja. Paleidžia kriauklėje vandenį. Nusiprausia veidą. Susitvarko. Apsirengia. Išsidžiovina plaukus, padžiauna rankšluostį, nueina į svetainę, pasiima dėžes ir pradeda krautis daiktus. Krauna visus savo daiktus.

Tą akimirką ji galvoja maždaug taip:

gerai galbūt jis nesimylėjo su kita mūsų namuose galbūt tos dvi dėžutės yra jo draugo galbūt visam tam yra paaiškinimas negi tikrai tikrai po visko jis galėtų atsivesti kitą moterį į mūsų namus į mūsų lovą į mano vonią negi tikrai juk galbūt jis tik išsitraukė tas dėžutes iš kišenės iš tašės iš savo kuprinės galbūt jis mylėjosi su ja kažkur kitur bet tik ne mūsų namuose bet tik ne mūsų lovoje juk nebūtinai taip viskas ir yra galbūt viskam yra paaiškinimas

Susikrauna daiktus, dėžes pastato šalia durų. Visa suplukusi atsisėda ant sofos, pailsi kelias minutes ir jau neš daiktus į mašiną. Prieš išeinant ji nori pataisysyti pagalves, kurios guli ant sofos. Pakelia vieną pagalvę. Po ja guli ilgas plaukas. Ji pradeda juoktis. Paima plauką, pakelia į šviesą ir apžiūrinėja jo struktūrą. Apžiūrinėja šviesų plauką, maždaug dvidešimties centimetrų ilgio. Tada lengva ranka jį numeta ant žemės. Tai dar nieko nereiškia. Pakelia antrą pagalvę, papurto ir padeda atgal, pakelia trečią pagalvę, papurto ir… Po ja guli varžtelis, lenkiasi jo paimti: tai ne varžtelis - tai auskaro angalis. Auskaras įkritęs į tarpelį. Mažas auksinis obuoliukas. Ji auksinių papuošalų nenešioja.

Ir jau galėtų eiti. Jau galėtų nešti dėžes. Išeiti iš tų namų.

Ji nueina į miegamajį ir dar kartą pažvelgia į lovą. Patalynė pakeista nuo to laiko, kai ji išėjo. Jo pusėje prikritę trumpų plaukų. Jos pusėje prikritę ilgų plaukų.

Ji lipa laiptas, rankose laiko obuolių sultis. Iš viso buvo prispaustos dvidešimt septynios dėžės. Ta kita moteris buvo jų namuose. Ta kita moteris miegojo jos lovoje. Ta kita moteris miegojo jos pataluose. Ta kita moteris prausėsi jos vonioje. Ta kita moteris šluostėsi jos rankšluosčiu. Ta kita moteris spaudė sau į delną jos šampūną. Ta kita moteris džiovinosi plaukus jos džiovintuvu. Ta kita moteris šukavosi jos šepečiu. Ta kita moteris net galbūt avėjo jos šlepetes.Ta kita moteris net galbūt, kol jis šiko tualete, skaitė jos dienoraštį.

Ji lipa laiptais, rankose laiko obuolių sultis. Obuolius rinko pernai rudenį tėvų sode. Jis niekada nevalgė sūrelių su aviečių ir šokolado gabaliukais, jis niekada negėrė arbatos iš jos rožinių puodelių, jis niekada neturėjo lūpų vazelino.

Ir tai buvo viena iš banaliausių istorijų, kurią man teko girdėti.

Ir tai buvo viena iš banaliausių istorijų, kurią man teko užrašyti.

Rodyk draugams

Žmogus su savo istorija

2015-06-02 parašė ragana

Kai vėl užrakinu studijos duris ir pasileidžiu senamiesčio gatvėmis, prisimenu tą kartą, vieną paskutinių žiemos vakarų, o galbūt jau ir buvo kovas, kuomet palikau raktus, o šaltis buvo toks didelis, jog pastangos išsitraukti pirštines buvo įvertintos, kaip per didelės šilumos ir energijos sąnaudų pareiklaujantis veiksmas. Bet šiandien, bet šį vakar, viskas kitaip. Šiandien aš raktus turiu. Šiandien nešalta. Šiandien paskutinė pavasario diena. Šiandien galiu išsitiesti kaip styga ir eiti mosikuodama rankomis. Bet aš jomis nemosikuoju, susikišu į džinsų kišenes ir tuomet jas per alkūnęs linkteliu. Nepaisant šio judesio, kelnių juosmuo vistiek smukteli šiek tiek žemyn. Šįvakar visi kaip susitarę: poromis. Ir aš šypsausi. Nedaug. Bet šypsausi. Man gera už juos visus: moteris ir vyrus, bent jau šiandien jie visi atrodo laimingi.

Tik grįžus visai jau vakare namo, užgesinus visas šviesas ir galvą padėjus ant vos regimos pagalvės, mane suima graudulys. Toks graudulys, kurio nejaučiau jau keletą mėnesių. Vienu metu buvo net toptelėjusi mintis, jog galbūt aš jo nebejausiu. Jog galbūt tas graudulys dingo iš mano gyvenimo ir būti vienai yra visai lengva. Būti vienai – vien privalumai. Bent jau kol kas. Bent jau dabar. Bet graudulys apėmė. Paslinkau galvą ant lygaus lovos paviršiaus. Virpulys persmelkė kūną, raumenys sutvinksėjo ir, regis, akimirkos daliai juos sutraukė makabriškas mėšlungis.

Aš vis bandžiau tą jausmą nuvyti, pagalvoti ką nors gražaus, pozityvaus, linksmo – bet nieko neįstengiau. Net ir tos visos poros, kurios ką tik grakščiai slinko gatvėmis pro mano akis, virto betoniniais luitais, ir niekaip nebegalėjo įtikinti, jog jų istorijos laimingos. Greitai perbėgau mintimis per vaikystės prisiminimus: kaimą, pievas, pieną, braškes, ežerą, pyragą, murzinas kojas, pušis, kamuolį, rogutes, balas, kačiukus, šieną, uogas, arklius – bet ir tai nepadėjo. Ištiesiau ranką link telefono: reikia panaikinti šią tylą. Reikia ją sugriauti, išardyti: ji turi išnykti. Pagraibomis suspaudau dainos pavadinimą. Žinojau jau rinkadama, jog ji tos tylos neišsklaidys. Žinojau, bet norėjau pabandyti. Rinkau, rinkau… Žinojau, jog ta daina ir visos kitos dainos, kurias leidau, kurių negalėjau neleisti, kurios pačios bėgo susiradusios mane iš grojaraščio – tai graudulio dainos, tai graudulio garsai – ir visos jos ir nei viena iš jų tos tylos nepanaikins.

Vasara, jau vasara. Kelios minutės šių metų vasaros, kelios minutės po vidurnakčio. Turiu išsilyginti sijoną. Ir bliuskutę. Turiu rytoj juos užsidėti. Ir dar džinsinį švarkelį. O juk sijonas dryžuotas horizontaliomis linijomis: ryškiomis linijomis. Aš mėgstu jį jau trečią vasarą už viską labiau. Ir tada dar plunksna. Dar reikia plunksnos. Kur mano plunksna? Jog galėčiau permersti plaukus ant šono, susegti juos vienoje pusėje. Kitoje jie banguotų. Ir apyrankė. Juoda. Odinė. Ir dar laikrodis. Juodas. Didelis odinis. Kur jie? Jie čia. Tame pačiame kambaryje. Ir dar basutės. Būtinai basutės, tos rudos, per pirštą, prie rudos tašės. Ir dar tatuiruotė. Kur ji? Kur? Yra, ji vis dar yra. Viskas vietoje, nurimk.

Mano lūpos pravertos. Nuo dažno alsavimo jos išdžiūvo. Paliečiu pirštais: perbraukiu per apatinę lūpą. Galiu jausti kiekvieną sausos odos griovelį. Rodomuoju pirštu grįžtant atgal pasuku jį devyniasdešimties laipsniu kampu ir mano sąnarys atsiduria tarp dantų. Įkandu. Stipriai įkandu. Kartą ir dar kartą. Lieka žymės: aš jų nematau, bet galu justi. Graudulys sklaidosi.

Atsikeliu. Atsitoju prie lango. Vos už šimto, o gal pusantro šimto metrų prieš mano akis stovi dvylikaaukštis. Jame dega penki langai. Pasiremiu plaštakomis į palangę, mano kakta beveik prisispaudžia prie stiklo. Pastumiu šalia sudėtas knygas, jog tilptų delnai. Kiekviename iš tų langų gyvena žmogus. Ir kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Ir kiekviena istorija turi savo pradžią ir pabaigą. Ir kiekviena istorija tarpe pradžios ir pabaigos turi savo vyksmą. Ir mano fantazija yra per maža, mano fantazija yra per skurdi, mano fantazija ir per blanki, jog galėtų įsivaizduoti tas istorijas. Su visomis smulkmenomis ir netikėtumais. Su visa meile ir neapykanta. Su visa empatija ir abejingumu. Su visa poezija ir keiksmažodžiais. Ir mane žavi tas nežinojimas ir žinojimas kartu, jog ten gyvena žmonės. Su savo istorijomis. Ir graudulį jau beveik visai pakeičia ilgesys.

Aš jau senai ilgėjausi žmogaus. Su savo istorija. Ir dabar aš jo vėl ilgiuosi. Aš noriu jį išgirsti. Ir noriu, jog jis išgirstų mane. Net jei tai reikštų, labai tikiuosi, jog tai reikštų, jog visa apimanti tyla pagaliau išnyks.

Rodyk draugams

Ar tau patinka vyrai?

2015-06-01 parašė ragana

Pastaruoju metu taip vis atsitinka, taip vis išpuola, jog tenka pagalvoti apie moterį: kokia ji yra, kokia ji turėtų būti, į ką ji panaši ir kuo ji skiriasi. Apie visą vyrišką žvilgsnį kuriame mes užaugame, kuris mus suformuoja. Kiek daug  baltojo vakariečio sėdi mūsų pasąmonėje, kiek daug mes girdime jo balso  mums sakančio: va dabar tu esi šaunuolė, o va dabar… esi truputį k*. Ar įmanoma tą balsą, tą didįjį Kitą, kuris motinos pavidalu, mums diktuoja gyvenimo taisykles, išvaryti iš mūsų pasąmonės, pasipiešinti jam?

Skamba juokingai, jog moteris niekada neturėjo galimybės galvoti ir jaustis, kaip moteris. Ji niekada neturėjo net progos savęs suvokti, kaip moters: kaip kažko visiškai kito. Kito, kuris negali ir neturi būti lyginamas su vyru, kuris negali būti vyro binarine opozicija, nes tai tiesiog skirtingos kategorijos. Jog šiame vaizdinių pasaulyje, kuriame viskas turi formą ir tūrį,  moteris tiesiog netelpa.

Erogeninės moters zonos visada buvo klitoris, kaip lytis niekada neprilygstantis didingam faliniam organui, arba skylė, kuri aptraukia varpą ir masažuoja sueities metu: šiuo atveju jos lytis visai prapuola, lieka tik vyriškas organas, besisukantis apie save, kad įsiaudrintų*.

Prisimenu patį kvailiausią pokalbį, kokį tik esu turėjusi apie seksą su draugais. Praeitą vasarą mums visiems beatostogaujant ir pasiekus vidurnakčio kalbų piką, vienas draugas retoriškai taria: aš skaičiau (?!?), jog moterims visiškai nebūtina patirti orgazmo. Ir tada, ir dabar man gėda už šį draugo pareiškimą. Mes ilgai diskutavome, ginčijomės, bandėme įrodyti, paneigti ar patvirtinti kiekvienas savo nuomonę, bet… visa tai neatpirko kažkokio keisto kartėlio galvoje, jog vyras, mano artimas draugas, galėjo taip pagalvoti. Ta mintis mane liūdino.

Moteris “liečia save” visą laiką, beje, ir niekas negali jai to uždrausti, nes jos genitalijas sudaro dvi nuolat susiliečiančios lūpos. Tad savaime ji yra dvilytė – neatskiriama lyčių jungtis – glamonėjančių viena kitą*.

Dar labiau liūdino tai, jog šalia sėdėjo jo draugė. Moteris. Ir ji nieko nesakė. Ji tylėjo. Moterų tylėjimas mane dažnai glumina. Kaip ir glumina tai, kada jos prasižioja.

Jau gerą mėnesį tenka gilintis į psichoanalizę ir ją bandyti taikyti įvairioms savo interpretacijoms. Kalbant apie šio metodo taikymą, niekaip nepabėgsi nuo lytiškumo: nuo tai, kada mes suvokiame savo lytį, patiriame pirmą lytinį susijaudinimą nukreiptą į savo priešingos lyties gimdytoją, kaip mes išgyvename kastracijos baimę, užgniaužiame geismus, galiausiai simboliniame lygmenyje per tos pačios lyties savo gimdytoją patenkiname savo pirmąjį seksualinį aistros objektą, -  ir tokiu būdu galime toliau normaliai vystys ir jau žavėtis vyrais ir moterimis, su kuriais mus nesaisto kraujomaiša:  juos įsimylėti, jų geisti ir su jais mylėtis.

Tėtis man visuomet atrodė idealus vyras. Idealus moters mylėjo prasme. Aš tubūt buvau įsimylėjusi jo mamos mylėjimo būdą. Man atrodė, jog ta jo meilė yra tokia didelė, tokia trapi, tokia visa apimanti, jog labai ilgą laiką, net ir nujausdama, jog taip nebuvo, aš neleidau sau tuo abejoti. Neleidau sau pagalvoti, jog viskas galbūt yra kitaip, kad galbūt ta meilė mano mamai buvo egoistiška, o jis nebuvo joks super vyras, o greičiausiai silpnas žmogus. Visai nesenai leidau sau tai pripažinti. Ankščiau, turbūt dar ne taip senai, man rodėsi, jog meilė turi būti besąlygiška. Bet tai netiesa. Nieko nėra besąlygiško, apart tėvų meilės vaikams. Dėl viso kito, reikia labai stengtis.

Ir ta edipiška meilė savo tėvui ar motinai, ji turi būti išaugama. Kitu atveju tavasis Superego negali susiformuoti: tu negali pamilti kito žmogaus arba jame visuomet ieškai savo pirmojo seksualinio objekto atvaizdo. O tai yra nemaža fustracija savo paties atžvilgiu.  Vienintelis mechanizmas, kuris tada gali apsaugoti nuo uzždraustų geidulių ir pasireikšti legalia forma – sublimacija.

Apie OKT spektaklį “Žuvėdra”.

Nors kūryba turėjo suveikti sublimacijos principu ir išvaduoti Trepliovą iš incestinių įgeidžių, čia ji tampa simboliniu falu – organu, kuriuo jis galėtų patenkinti ne tik savo paties uždraustus norus, bet galbūt ir pačios motinos pasąmonėje slopinamus seksualinius troškimus savo sūnui.

<…>

Net ir sukūręs naują formą, net ir sulaukęs pripažinimo kūryboje, Trepliovas nesijaučia laimingas. Veidrodinio atspindžio motinoje jis neišvydo, ji nepatvirtino jo kaip kūrėjo. Net ir simboliniame lygmenyje, kuriame jis tik ir galėjo realizuoti savo negalimus potraukius, savo motinos jis nepatenkina ir yra atmetamas kaip impotentas. Dvikovoje tarp noro priešintis didžiajam Kitui ir noro jai įtikti ir patikti, nelaimi nei viena pusė. Vidinis konfliktas lieka neišspręstas arba pagrindinio veikėjo suvokiamas kaip neišsprendžiamas, dėl to pasirenkamas savęs susinaikinimo mechanizmas.

Kai vieną ankstų pavasario rytą aš persikraustau pas J., tada man mama dar nieko nesako. Nesako nieko dar ir tada, kai mes išvažiuojame kartu atostogauti. Santūriai tyli, kai paskambina ir paklausia, ką aš veikiu, o aš jai atsakau, jog guliu su J. sode, dar vėliau, jog vartausi su J. paplūdimyje, prašmatniai vakarieniauju su J., žiūriu filmą su J., vaikštau po parką su J., gaminu desertą J. ir dar planuoju kepti žuvį su J., nors kol kas jos taip ir neiškepėme.

Vieną kartą mums besitvarkant studijoje, mama stovėjo gale stalo, vienoje rankoje laikė tuščią vyno taurę, kitoje šluostę. Suko su ja aplink taurės briauną taisyklingą apskrtikimą ir lyg niekur nieko manęs paklausė: Ar tavo aplinkoje yra vyrų, kurie tau patiktų? Aš ne iš karto suprantu, ko ji klausia. Lengvai nusijuokiu. Kaip patiktų? - pasitikslinu. Na, tiesiog vyrų, kurie tau būtų patrauklūs? Prunkšteliu balsu. Turi galvoje, fiziškai? Taip.  Yra mama, yra. Ir dar kartą nusijuokiu. O ji ramiai tykiu balsu atsako: tuomet gerai. Mama, aš ne lesbietė. Ir dabar jau atsisėdusi ant kilimo juokiuosi.  Tikrai? – pasitikslina ji. Oooo, taip! Tikrai, - pakėlusi antakį iš nuostabos, jog mama manęs šito klausia, o aš vis dar negaliu tuo patikėti, patvirtinu jai savo seksualinę orientaciją. Tuomet gerai. Gerai, - pakartoja ji dar kartą. Nors jeigu būtų ir kitaip… viskas būtų gerai. Ir toliau suka tobulą apskritimą aplink taurės briauną.

Ir aš dar gerą savaitę negaliu liautis šypsojusi. Ir ne dėl to, jog aš ne homoseksauli. Visai ne dėl to. Jeigu ir būčiau, vistiek šypsočiausi. Mane džiugino tai, jog mama išdrįso manęs to paklausti.

* Luce Irigary, 1977, “Ši lytis, kuri nėra viena”.

Rodyk draugams

Komentaras, kitaip čia nepavadinsi

2015-05-18 parašė ragana

Man taip būna, jog kažkurį laiką galvoju apie vieną dalyką ir viskas sukasi apie tą vieną dalyką ir matai, visur tik tą dalyką ir net, regis, pasaulis klostosi taip, jog tų dalykų, kurie palaikytų jį galvoje yra daug daugiau nei įprastai, nei kai tu negalvoji apie tą dalyką. Tą dalyką – vieną idėją ar mintį, kuri niekaip nepaleidžia tavęs, kol tu jos neišgalvoji iki galo.

Praeitą savaitę, beveik visą savaitę galvojau apie primityvumą ir apie humoro jausmą. Man nesinorėjo su nieko bendrauti, aš nežinojau, apie ką su tais visais žmonėmis kalbėtis. Visi paprasti dalykai apie dietas, meiles, nemeiles, depresijas, keliones, darbus man atrodė tokie nuobodūs, kad ne tik aušinti savo burnos, bet ir ausų nenorėjau. Tada aš pradėjau galvoti, jog galbūt mane supa ne tie žmonės, ne tie draugai, ir visai ne tie, kurie turėtų ir kurie norėčiau, jog mane suptų, nes būna toks jausmas, kartais aplanko toks jausmas, kad aš neturiu apie ką su jais kalbėtis. Jog aš negaliu kalbėtis apie tai, ką aš noriu, nes jie nei velnio nesupras. Jie tikrai nesupras. Tokios temos jų visai nedomina. Absoliučiai.

Ir man tuomet pasidarė šiek tiek baisu ir tuo pačiu nejauku, gal net šiek tiek liūdna, o gal net ir pikta, jog aš va va šitaip… Aš tame gal net įžvelgiau kažkokį snobizmą, o gal net pasipūtėliškumą. Bet net ir tai įžvelgus nieko negalėjau pakeisti. Šią savaitę aš negaliu džiaugtis paprastu pokalbiu apie parastus dalykus, kurie galbūt kažkam yra labai nepaprasti. Tada dar viduje pradėjau šiek tiek širsti ant visų savo draugų, kurie apsimeta pseudo intelektualais, bet iš tikrųjų tokie nėra. Ir ne dėl to, kad jie tokie nėra, bet dėl to, jog kažkuriuo metu jiems mane pavyko apgauti, o galbūt aš tiesiog pati susikūriau tokią iliuziją, kad jie yra labai sąmoningi žmonės, nors kaip man pasirodė praeitą savaitę jie tokie galbūt nėra. Tik aš labai noriu, tikrai noriu, jog jie tokie būtų.

Tada aš susitikau su T., mums niekaip nesirišo kalba, nes turbūt po visų įvykių mano draugės statusas jo akyse pasikeitė, į moters, kurios aš noriu, bet negaliu gauti statusą. Viso mūsų pokalbio metu jis, regis, šiek tiek nervinosi, bandė nevykusiai juokauti ir visa tai mane erzino. Mane apniko jausmas, jog aš jo nepažįstu, jog niekada nepažinojau ir tai, kas mus siejo, mūsų nebesieja. Aš supratau, kad mes negalėsime būti toliau draugais, nes pro jo pseudo sąmoningumą, kuris mane taip žavėjo iki šiol, pradėjo lįsti toks visiškai lėkštas primityvumas, kuris gerokai siutino.

Penktadienį aš susitikau su J.ir tai buvo dar vienas keistas vakaras, po kurio supratau, jog kažkas ten viršuje labai nubaudžia tuos žmones, kuriems nėra duotas humoro jausmas. Visą vakarą bandžiau juokauti, kas man šiaip sekasi puikiai, bet man, regis, jis nesuprato nei vieno juoko, o po kai kurių iš jų, man net norėdavosi atsiprašyti, nes galėjo būti, jog jis įsižeidė arba pagalvojo, jog aš visiškai nenormali, nes kai tu nesupranti juokų ir viską skaitai pažodžiui, tikrai gali pasirodyti viskas labai idiotiškai. Aš vis bandžiau ir bandžiau, mane net pagavo azartas, kurį gi mano juoką jis supras, kada jis pagaliau nusijuoks, jog galiausiai aš tapau net nemažai sarkatiška, kas, žinoma, jo behumorėje pasąmonėje turėjo skambėti dar keisčiau.

Šeštadienį man paskambino P. Pastaruoju metu niekaip negaliu jo atsikratyti. Jis vis skambina, ir skambina, ir skambina. Prieš kelias dienas D. pasiteiravo, ar aš kartais nebendrauvau su juo, nes jo įrašai Facebooke tapo staiga daug pozytivesni. Bet to, kas buvo niekada nebus, nors nesu tikra, ar jis tai supranta. Paskambina P. Aš noriu tau pasakyti komplimentą. Tik vieną? – klausiu. Nusijuokia. Tu ką tik pati jį pasakei. Tada pradeda pasakoti apie tai, kiek jis daug žmonių sutinka savo darbe ir kiek mažai iš jų turi gerą humo jausmą, kad per visą tą laiką jis nesutiko nei vienos moters, kuri taip mylėtų ironiją ir sarkazmą. Apie tai, kaip jį žavi visos šios savybės manyje ir kokia aš dėl to esu kitokia.

Ironija ir sarkazmas. Sveiki, mano gerieji bičiuliai! Kaip gaila, jog jūs neapsilankote pas daugelį kitų.

Ir galiausiai aš turiu mėlynus batus, kuriuos nuspirkau prieš penkis metus. Gražūs ir patogūs batai – mėlyni su baltais raišteliais. Praėjus dviems metams, aš juos nurašiau, nes man vienam iš jų nukrito kulnas. Jie be kulno pragulėjo vieną sezoną iki to momento, kai į mano duris pasibeldė apysenis vyriškis ir pasakė, jog tvarko batus: pasiima juos iš namų ir atneša į namus. Aš neturėjau jokių batų, kuriuos reikėtų taisyti, bet man jo labai pagailo, tad aš išsitraukiau tuos savo mėlynuosius ir jam įdaviau. Sutaisė jis juos tragiškai, visas kulnas buvo apmozotas gelsvais klijais. Bet jie buvo tokie mėgstami, jog nepaisant to aš juos dar vieną sezoną nešiojau, po kurio buvau nusprendusi juos galutinai išmesti. Praėjus trims metams nuo to momento, kai jie jau buvo pasmerkti, šiandien aš juos aviu, nors žinau ir matau, jog jiems tikrai jau laikas. Bet jie tokie patogūs… ir dar labai mieli. Melsva pasitrynė, raištukai sudiržo, bet už tai kulnas laikosi puikiai.

Rodyk draugams

Valgyk, sakau, tą rutuliuką

2015-05-13 parašė ragana

Jau tris mėnesius nevalgiau duonos. Jokios. Nei baltos, nei juodos. Jau devyniasdešimt dvi dienas nevalgiau batono. Jokio. Nei raikyto, nei vientiso. Lygiai tiek pat laiko nebuvau net priėjus prie duonos skyriaus.

Prieš tris savaites, kuomet iš darželio paėmiau draugės dukrytę, ir kartu su ja grįžau į jų namus, ant mikrobangės gulėjo keletas riekių duonos: juodos su grūdais. Atlaužusi pusę didelės riekės, ant jos užtepiau naminio sviesto, kurio dabar taip reta gauti, ir padaviau draugės dukrytei. Ir ta duona atrodė velniškai skaniai. Ji kvepėjo beprotiškai gerai. Nepaisant to, aš jos neatsikandau. Nepaisant to, kitos riekės pusės, aš neužsitepiau.

Nuo vaikystės, nepamanu kada tai tiksliai pradidėjo, aš turiu tokį šlykštų įprotį: paimti mažą gabalėlį juodas ar baltos duonos ir jį sugniaužti kumštyje. Sugniaužus kumštyje nuo šilumos ir drėgmės, jis virsta mažu rutuliuku. Kai aš atgniaužiu saują, jis dar nebūna tobulos formos. Bet sugniaužiu dar kartą ir to užtenka. Draugai sako, jog tai pasibjaurėtina, tačiau aš žinau, apie ką jie galvoja. Jie galvoja apie tuos mažus rutuliukus, kuriuos patys sukdavo vaikystėje. Ir aš tada nusijuokiu. Ne, tai visai nešlykštu. Mano rankos švarios. O duona… Ji ir taip šventa. Ir įsidedu tą mažą rutuliuką į burną.

Duonos rutuliukai tapo tikru išbandymu mano draugams. Kaip koks įslaptintas ritualas, jis tapu būdu patikrinti kiekvieno iš jų draugystės stiprumo laipsnį. Nutaikius progą, aš paimdavo mažą duonos gabaliuką, padarydavau su juo ką reikia, tuomet ištiesdavau ranką, atgiauždavau saują ir paklausdavau: Nori? Jeigu jis ar ji pradėdavo purtyti galvą, dėbdavo pasibaisėjusį žvilgsnį, pradėdavo juoktis ar dar kažkaip keistai ir nesuprantamai reaguoti, aš duodavau dar vieną galimybę. Nusišypsodavau, kilsteldavau ranką ir pasakydavau: Um…? Žinok, žiauriai skanu.

Mano tėtis kažkada iš duonos gamindavo įvairias miniatiūrines skulptūrėles. Jos būdavo labai keistos konsistencijos: nei tai minkštos, nei tai kietos, panardintos į laką, turbūt į laką, arba kažkokią kitą gličią masę, bet dedyniasdešimt devyni procentai, jog į laką, nes turėjo tokį vos matomą blizgesį, jog duonos trupiniai galiausiai nepabirtų ir neišsivaikščiotų kas sau. Atsimenu, jog iš tų visų miniatiūrinių skulptūrėlių, aš pasilikau mažą kaukolytę. Ji buvo maždaug trijų centimetrų aukščio ir ją galėjau suspausti savo dar visai mažame delne.

Kiek pamenu, kaukolės akiduobės buvo labai gilios ir šiek tiek, o gal net ir ne šiek tiek, per didelės lyginant su visa skulptūrėlės visuma. Tuo tarpu apatinė dalis buvo ir per maža, ir per siaura, man regis, ji net buvo šiek tiek kreiva. Tas kreivumas jau tada mane nemažai erzino dėl matyt manyje jau bundančio stipraus perfekcionizmo jausmo. Tačiau nepaisant to, tos kaukolės konsistencija: tas nenusakomas minkštumas ir elastingumas, puikiai derėjo tarpusavyje ir tai buvo pats puikiausias dalykas, kuris leido užsimerkti prieš visą jos išorinį netobulimą.

Vieną iš tų savaitgalių, kai mes visi sudribę į vieną lovą žiūrojame filmą, ir atėjus parūkimo pertaukėlei, beveik visi sutartinai nušlepsėjo į balkoną, mes likome dviese su geriausi R. draugu. Nežinau, kada, kaip ir kur, net nežinau, ar pas mus tikrai tuo metu namuose jos buvo, bet jis atsisėdo prieš mane ir išsitraukė iš kišenės juodos duonos riekę. Atlaužė gabaliuką. Suspaudė ją saujoje. Atgiaužė ir ištiesė man. Aš paėmiau jį, įsidėjau į burną, mano seilės suvilgė ir duonos rutuliukas pradėjo tirpti. Ryjant aš jaučiau, kaip jis slenka mano stemple žemyn, atsimuša kažkur ten į plaučius, pasiekia širdį ir patenka į kraują. Tas duonos gabaliukas apkeliauja ratu ir kažkur giliai ten randa sau vietą. Nuo tos akimirkos mes abu žinojome, jog geriausių draugų statusas ką tik pasikeitė.

Šiomis dienomis vėl pradedu apie ją galvoti. Apie juodą duoną. Būtų visai neblogai jos nusipirkti. Tik žinojimas, kad aš jos viena neįveiksiu, jog ji pradės pelyti, džiūti, raukšlėtis, mane vis dar sulaiko nuo tos minties. Aš nenoriu išmesti duonos, o suvalgyti viena jos nepajėgsiu. Galbūt reikėtų tą likusią pusę duonos supjaustyti pailgais šiaudeliais, tiek kiek yra per riekės ilgį, išdėlioti tvarkingai baltoje lėkštėje, padėti ant palangės ir laukti. Laukti, kol saulė apkeliavus ratu bus vakarianiame taške, ir pradės ją džiovinti. Sudžiuvusi duona kaip ir brandinamas vynas, visada tampa sudėtingesnio aromato bei skonio.

Dauguma pradedančiųjų duonos ragautojų neturi abejonių, jog sudžiūvusioje duonoje labiausiai skleidžiasi medaus aromatas. Bet tai netiesa. Duonos ragavimo senbuviai žino, jog taip kvepia …

Rodyk draugams

Spustelk jai kaklą

2015-05-09 parašė ragana

Man patinka moterys ilgais kaklais. Išnyra tie kaklai iš pat jų sielų ir laiko aristokratikškų bruožų veidus. Man atrodo, kad juos būtų galima bučiuoti visą amžinybę, lūpomis klaidžioti - ir jie niekada nesibaigtų. Jausti kaip jos nuryja seiles ir kaklas vos juntamai suvirpa.

Man patinka moterys ilgais kaklais. Gali uždėti ant jo ranką, sugniaužti jį saujoje ir nepaliesti jos raktikaulių, ir nepaliesti jos smakro – toks ilgas ir grakštus tas kaklas. Ir gali spustelti savo plaštaką, jog pajustumei, kaip įsitempia visi jos gležni raumenys. Raumenys, atsakingi už galvoje budintį protą. Ir gali spustelti dar stipriau, kad pajustumei, kaip bunda joje nuožmumas, kad pajustumei, kaip bunda joje nuolankumas.

Man patinka ilgo kaklo oda. Ji šiurpsta vien nuo kvėpavimo šalia. Šiurpsta vien nuo minties, jog kažkas yra šalia. Ji menkai slepia melsvą tinklą ir gali beveik matyti, kaip juo teka gyvybė. Gali priliesti burna ir stipriu staigiu judesiu truktelti į save. Ant ilgo kaklo plonos odos greitai išryškės rausva dėmė. Ir nebus taip lengva ją paslėpti. Ir atrodys tas ilgas kaklas vienu metu nuodėmingai, ir tyrai. Ir slėps jis savy aistrą ir švelnumą.

Man patinka plaukų augimo linija ant ilgo kaklo. Nuo tos vietos, kur baigiasi nugara, iki plaukų šaknų yra nematomas kelias. Ir pirštais tu gali keliauti, jos ilgu kaklu – ilgai, labai ilgai. Gali skaičiuoti slankstelius ir gali būti, jog jų bus ne septyneri, gal net ne keturiolika, gali būti, jog jų bus net dvidešimt vienas.  Kol pirštų galai panirs į jos plaukus.

Man patinka moterys ilgais kaklais. Ir tai, kaip jos kraipo galvą. Tarsi paukščiai žvelgiantys į žemę. Tokios jos tolimos ir nepasiekiamos atrodo. Tokios subtilios ir niekuomet nevulgarios. Moteris ilgu kaklu, niekada negalėtų būti vulgari. Joje užkoduotas vos juntamas kilmingumas. Žiūrint į moterį ilgu kaklu, negali ja nesigerėti. Kai vos keli rusvi taškeliai išduoda, jog ji irgi žmogus.

Rodyk draugams

Sekso laukuose nebus

2015-05-05 parašė ragana

Su T. susipažinome labai keistai. Turėjau visai nedaug laiko tarp paskaitų, tad užlėkiau į šalia esantį italų restoranėlį. Valgyti vienai visuomet atrodė labai nejauku. Ką reikia veikti, kol lauki padavėjo? Ką reikia veikti, kai jau užsisakai, bet dar neatnešė? Ar kai atneša, turi viską suvalgyti iš karto? Ar valgydamas vienas gali valgyti lėtai? Ar privalai suvalgyti greitai ir nesidairyti? Ar gali stebėti žmones prie gretimo staliuko? Galbūt net klausytis jų pokalbių. Ar gali svajoti? Spoksoti į lubas? Ar gali šypsotis ar net pradėti garsiai juoktis?

Jeigu tą dieną, kai pietausi vienas, nuskilo, galima atsisėsti prie lango. Tuomet visi tie klausimai beveik bus išspręsti. Tu esi vienas ir žiūri pro langą. Gali valgyti lėtai. Labai lėtai. Deja, šiandien vietos prie lango nėra. Pasiimu kvadratinę pagalvę nuo šalia esančio minštasuolio ir įkrentu į vieną iš tų beformių fotelių. Išsitraukiu kompiuterį. Kažką minkau, klaidžioju be jokio tikslo, prieina padavėja. Palieka meniu. Aš žinau, ką valgysiu. Ir galėčiau iš karto užsisakyti, bet man patinka vartyti meniu. Palikti sau galimybę persigalvoti. Sustoju ties sriubomis: trinta špinatų, trinta pamidorų, sūrio, daržovių. Suskamba mano telefonas.

- Laba diena. Aš esu T. Noriu Jums padėti išsirinkti… - ir jo žemas, sodrus balsas nuvilnija mano kūnu. Jam nespėjus pabaigti sakinio, aš jį nutraukiu.
- Puiku, T.! Aš kaip tik šiuo metu neapsisprendžiu, kurią sriubą išsirinkti, - sakau ramiu tykiu tonu, nors mintyse krizenu lyg man būtų šešeri ir aš už kampo stebėčiau, kaip kokie keturiolikmečiai negrabiai bučiuojasi.
- Jūs rimtai? – girdžiu šypseną ir mano krizenimas pasiekia aukščiausią kulminacijos tašką.
- Taip, T. Aš labai rimtai.

Mes prakalbėjome gerą pusvalandį apie tai, kokią sriubą man reikėtų valgyti, kokia sriuba jam skaniausia, kodėl aš pietauju taip vėlai ir galiausiai apie tai, kodėl jis man skambina ir ką jis man norėjo padėti išsirinkti iki to momento, kai aš jį pertraukiau. Atsakiau, kad turiu pagalvoti ir mes sutarėme, jog jis man paskambins po kelių dienų. Po to pirmo skambučio, jis man paskambino dar lygiai dešimt kartų lygiai tą valandą, lygiai tą minutę, kurią mes ir sutarėme. Galiausiai, kai jis man įsiūlė, ką primigtinai tiek kartų siūlė tarpe tų ilgų pokalbių visai ne apie tai, ką jis siūlo, mūsų pokalbiai turėjo baigtis.

Po savaitės T. man parašė laišką devintą valandą vakaro pasiteiraudamas, ar aš patenkinta, tuo, ką jis man įsiūlė. Niekas devintą valandą vakaro nerašo tokių laiškų tik dėl pasiteiravimo, nors jis būtų ir labai oficialiai parašytas ir dar iš darbinio pašto. Ir taip mes pradėjome susirašinėti laiškais. Gal net ne laiškais, žinutėmis, po kelis sakinius. Bendraudama su juo, regis, turėjau tokį jausmą, kad jis yra visiškai išprotėjęs. Ir tas išprotėjęs mane stūmė ir traukė vienu metu.

Vieną vakarą mums taip besusirašinėjant, jis paklausė, ar aš nenorėčiau kartu su juo šiąnakt vaikščioti tol, kol prašvis. Ir nors nei tą nei kitą vakarą aš negalėjau, vis galvojau apie tai. Kaip ilgai jau noriu vaikščioti naktį, be jokio tikslo, tiesiog. Galbūt kalbėtis apie viską, galbūt tylėti ir būti šalia. Jausti šalia.

Man taip įsisivajojus apie tą vaikščiojimą, apskritai vaikščiojimą, net ne su juo, tiesiog, mano mintis pertraukė dar viena jo žinutė.

T.: Ir galiausiai visą šią mūsų kelionę pabaigs laukinis seksas!
Aš: Ar laukinis seksas reiškia, jog mes mylėsimės laukuose? :)

Ir mano mintys vėl nuklydo. Pradedu galvoti apie vaikščiojimą ir seksą po tokios nakties. Ne. Juk laukinio sekso po tokios nakties negalėtų būti. Po tokio pasivaikščiojimo galėtų būti tik seksas iš gailesčio… nes būtų gaila palikti. Gaila prisiliesti ir žinoti, kad tai vienas iš paskutiniųjų prisilietimų šį rytą. Gaila nakties, kuri parsidavė rytui. Gaila net skaudančių nuo nueitų kilometrų kojų. Gaila visos neištylėtos tylos. Gaila visų negimusių žodžių. Gaila, kad pasirodo esanti tiesa tai, ką kažkas kažkada pasakė: kad viskas praeina. O kas gražiausia – bėgte prabėga.

Ir tai nebūtų laukinis seksas, tai būtų toks liūdnas seksas… Seksas iš gailesčio.

Rodyk draugams