BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar tau patinka vyrai?

Pastaruoju metu taip vis atsitinka, taip vis išpuola, jog tenka pagalvoti apie moterį: kokia ji yra, kokia ji turėtų būti, į ką ji panaši ir kuo ji skiriasi. Apie visą vyrišką žvilgsnį kuriame mes užaugame, kuris mus suformuoja. Kiek daug  baltojo vakariečio sėdi mūsų pasąmonėje, kiek daug mes girdime jo balso  mums sakančio: va dabar tu esi šaunuolė, o va dabar… esi truputį k*. Ar įmanoma tą balsą, tą didįjį Kitą, kuris motinos pavidalu, mums diktuoja gyvenimo taisykles, išvaryti iš mūsų pasąmonės, pasipiešinti jam?

Skamba juokingai, jog moteris niekada neturėjo galimybės galvoti ir jaustis, kaip moteris. Ji niekada neturėjo net progos savęs suvokti, kaip moters: kaip kažko visiškai kito. Kito, kuris negali ir neturi būti lyginamas su vyru, kuris negali būti vyro binarine opozicija, nes tai tiesiog skirtingos kategorijos. Jog šiame vaizdinių pasaulyje, kuriame viskas turi formą ir tūrį,  moteris tiesiog netelpa.

Erogeninės moters zonos visada buvo klitoris, kaip lytis niekada neprilygstantis didingam faliniam organui, arba skylė, kuri aptraukia varpą ir masažuoja sueities metu: šiuo atveju jos lytis visai prapuola, lieka tik vyriškas organas, besisukantis apie save, kad įsiaudrintų*.

Prisimenu patį kvailiausią pokalbį, kokį tik esu turėjusi apie seksą su draugais. Praeitą vasarą mums visiems beatostogaujant ir pasiekus vidurnakčio kalbų piką, vienas draugas retoriškai taria: aš skaičiau (?!?), jog moterims visiškai nebūtina patirti orgazmo. Ir tada, ir dabar man gėda už šį draugo pareiškimą. Mes ilgai diskutavome, ginčijomės, bandėme įrodyti, paneigti ar patvirtinti kiekvienas savo nuomonę, bet… visa tai neatpirko kažkokio keisto kartėlio galvoje, jog vyras, mano artimas draugas, galėjo taip pagalvoti. Ta mintis mane liūdino.

Moteris “liečia save” visą laiką, beje, ir niekas negali jai to uždrausti, nes jos genitalijas sudaro dvi nuolat susiliečiančios lūpos. Tad savaime ji yra dvilytė – neatskiriama lyčių jungtis – glamonėjančių viena kitą*.

Dar labiau liūdino tai, jog šalia sėdėjo jo draugė. Moteris. Ir ji nieko nesakė. Ji tylėjo. Moterų tylėjimas mane dažnai glumina. Kaip ir glumina tai, kada jos prasižioja.

Jau gerą mėnesį tenka gilintis į psichoanalizę ir ją bandyti taikyti įvairioms savo interpretacijoms. Kalbant apie šio metodo taikymą, niekaip nepabėgsi nuo lytiškumo: nuo tai, kada mes suvokiame savo lytį, patiriame pirmą lytinį susijaudinimą nukreiptą į savo priešingos lyties gimdytoją, kaip mes išgyvename kastracijos baimę, užgniaužiame geismus, galiausiai simboliniame lygmenyje per tos pačios lyties savo gimdytoją patenkiname savo pirmąjį seksualinį aistros objektą, -  ir tokiu būdu galime toliau normaliai vystys ir jau žavėtis vyrais ir moterimis, su kuriais mus nesaisto kraujomaiša:  juos įsimylėti, jų geisti ir su jais mylėtis.

Tėtis man visuomet atrodė idealus vyras. Idealus moters mylėjo prasme. Aš tubūt buvau įsimylėjusi jo mamos mylėjimo būdą. Man atrodė, jog ta jo meilė yra tokia didelė, tokia trapi, tokia visa apimanti, jog labai ilgą laiką, net ir nujausdama, jog taip nebuvo, aš neleidau sau tuo abejoti. Neleidau sau pagalvoti, jog viskas galbūt yra kitaip, kad galbūt ta meilė mano mamai buvo egoistiška, o jis nebuvo joks super vyras, o greičiausiai silpnas žmogus. Visai nesenai leidau sau tai pripažinti. Ankščiau, turbūt dar ne taip senai, man rodėsi, jog meilė turi būti besąlygiška. Bet tai netiesa. Nieko nėra besąlygiško, apart tėvų meilės vaikams. Dėl viso kito, reikia labai stengtis.

Ir ta edipiška meilė savo tėvui ar motinai, ji turi būti išaugama. Kitu atveju tavasis Superego negali susiformuoti: tu negali pamilti kito žmogaus arba jame visuomet ieškai savo pirmojo seksualinio objekto atvaizdo. O tai yra nemaža fustracija savo paties atžvilgiu.  Vienintelis mechanizmas, kuris tada gali apsaugoti nuo uzždraustų geidulių ir pasireikšti legalia forma – sublimacija.

Apie OKT spektaklį “Žuvėdra”.

Nors kūryba turėjo suveikti sublimacijos principu ir išvaduoti Trepliovą iš incestinių įgeidžių, čia ji tampa simboliniu falu – organu, kuriuo jis galėtų patenkinti ne tik savo paties uždraustus norus, bet galbūt ir pačios motinos pasąmonėje slopinamus seksualinius troškimus savo sūnui.

<…>

Net ir sukūręs naują formą, net ir sulaukęs pripažinimo kūryboje, Trepliovas nesijaučia laimingas. Veidrodinio atspindžio motinoje jis neišvydo, ji nepatvirtino jo kaip kūrėjo. Net ir simboliniame lygmenyje, kuriame jis tik ir galėjo realizuoti savo negalimus potraukius, savo motinos jis nepatenkina ir yra atmetamas kaip impotentas. Dvikovoje tarp noro priešintis didžiajam Kitui ir noro jai įtikti ir patikti, nelaimi nei viena pusė. Vidinis konfliktas lieka neišspręstas arba pagrindinio veikėjo suvokiamas kaip neišsprendžiamas, dėl to pasirenkamas savęs susinaikinimo mechanizmas.

Kai vieną ankstų pavasario rytą aš persikraustau pas J., tada man mama dar nieko nesako. Nesako nieko dar ir tada, kai mes išvažiuojame kartu atostogauti. Santūriai tyli, kai paskambina ir paklausia, ką aš veikiu, o aš jai atsakau, jog guliu su J. sode, dar vėliau, jog vartausi su J. paplūdimyje, prašmatniai vakarieniauju su J., žiūriu filmą su J., vaikštau po parką su J., gaminu desertą J. ir dar planuoju kepti žuvį su J., nors kol kas jos taip ir neiškepėme.

Vieną kartą mums besitvarkant studijoje, mama stovėjo gale stalo, vienoje rankoje laikė tuščią vyno taurę, kitoje šluostę. Suko su ja aplink taurės briauną taisyklingą apskrtikimą ir lyg niekur nieko manęs paklausė: Ar tavo aplinkoje yra vyrų, kurie tau patiktų? Aš ne iš karto suprantu, ko ji klausia. Lengvai nusijuokiu. Kaip patiktų? - pasitikslinu. Na, tiesiog vyrų, kurie tau būtų patrauklūs? Prunkšteliu balsu. Turi galvoje, fiziškai? Taip.  Yra mama, yra. Ir dar kartą nusijuokiu. O ji ramiai tykiu balsu atsako: tuomet gerai. Mama, aš ne lesbietė. Ir dabar jau atsisėdusi ant kilimo juokiuosi.  Tikrai? – pasitikslina ji. Oooo, taip! Tikrai, - pakėlusi antakį iš nuostabos, jog mama manęs šito klausia, o aš vis dar negaliu tuo patikėti, patvirtinu jai savo seksualinę orientaciją. Tuomet gerai. Gerai, - pakartoja ji dar kartą. Nors jeigu būtų ir kitaip… viskas būtų gerai. Ir toliau suka tobulą apskritimą aplink taurės briauną.

Ir aš dar gerą savaitę negaliu liautis šypsojusi. Ir ne dėl to, jog aš ne homoseksauli. Visai ne dėl to. Jeigu ir būčiau, vistiek šypsočiausi. Mane džiugino tai, jog mama išdrįso manęs to paklausti.

* Luce Irigary, 1977, “Ši lytis, kuri nėra viena”.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Ar tau patinka vyrai?”

  1.   Metaliukas rašo:

    Super įdomus įrašas, tokia itin pikantiška tema. Įdomu matyti ką moterys galvoja apie seksą. Man skaitant kilo kažkoks noras į tą moterišką logiką įnešti kiek paprastumo. Labiausiai norėjau pasakyti, kad nedvejok savo tėvo meile mamai. Gyvenime į viską galima pažiūrėti kaip į blogą dalyką, o ypač kai kalba eina apie vyrus, tačiau vyrai moka mylėti ir netgi priešingai, jiems labai reikia meilės. Nežinau ar gerai supratau “ką tu dabar galvoji apie tėvą”, tačiau manau, kad pirminė tavo mintis apie jį buvo teisingesnė. Argi klystu?

  2.   ragana rašo:

    Žinai, man sukėlė šypseną šį tavo sakinio dalis: “į tą moterišką logiką įnešti kiek paprastumo”. Tu norėjai pasakyti: pataisyti mano moterišką logiką pagal vyrų pasaulio taisykles?
    Mano mintis apie tėvą buvo tokia, jog dažnai mes tam tikrus dalykus idealizuojame, ypač kas susiję su tėvu ir motina. Tas idealizavimas nebūna pagrįstas jokiais faktais, tiesiog instinktyvus. Ir džiugu jeigu tai tai ištikrųjų atitinka realybę, bet manuoju atveju - neatitinka. Ir tai padarė daugiau žalos, nei naudos.

Rašyk komentarą