BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš perkandu savo laimę

Užrakinu studijos duris. Persimetu tašę per petį. Mano tašė tamsiai ruda. Rankų darbo, iš natūralios odos ir joje galima pastebėti laiko paliktų žymių: įtrūkimų, įbrėžimų, įkandimų. Tašė yra be pamušalo, tačiau oda minkšta ir švelni – ją malonu liesti, prie jos malonu liestis. Mano tašė neturi nei vieno užsegimo - tik vieną didelį skyrių, kuriame telpa visas mano gyvenimas:

kompiuteris ir jo pakrovėjas, darbinis telefonas, asmeninis telefonas ir jo pakrovėjas, antspaudas, piniginė, kurioje trisdešimt trys kortelės, dovanų čekis, mašinos dokumentai, kalendorius, popierėlis su pin kodu, receptas, KMI čekis 22, du rašteliai, kontaktinių lęšių receptas, penkios vizitinės: viena mano ir keturios kažkieno, Danijos krona, aštuoni eurai ir penkiasdešimt trys euro centai, taip pt dar yra užrašų knygutė, užsakymų sąsiuvinys, knyga, parkeris, septyni raktai nuo įvairių patalpų, mašinos raktai, pirštinės, akinių dėklas ir skarelė jame, vienkartinės nosinės, vizitinių dėklas, mėtinės pastilės, ausinės, laimės sausainis, skėtis ir kosmetinė, kurioje du tušai, rankų kremas, blizgis, juodas pieštukas, rudas pieštukas, juoda plunksnelė, raudonas nagų lakas, plaukų gumytė, veidrodėlis ir pats mažiausias buteliukas kvepalų.

Turbūt jau reikėtų važiuoti namo, bet persimetu tašę per petį ir pasileidžiu senamiesčio gatvėmis. Šalta rankoms ir jas sukišu į palto kišenes. Šįvakar man, regis, visi vaikšto poromis.

Užsuku į Verocafe. Užsisakau arbatos su avietėmis. Prieš mane sėdi porelė. Jiems galbūt aštuoniolika, galbūt devyniolika, bet greičiausiai septyniolika. Jis dėvi šiltą mėlyną megztinį su briedžiais. Jos rusvi plaukai iki pečių. Jis daug mosikuoja rankomis ir kažką šneka. Girdžiu tik nuotrupas iki to laiko, kol jis garsiai sako: Jeigu tu praloši, mes mylėsimes tualete. Bet jeigu aš pralošiu, tai mes mylėsimės tualete. Ir jie abu garsiai juokiasi. Vėliau prie jų prisijungia dar viena porelė. Jam valgyti nereikia, jis sotus meile. Sako ji. Ir jie vėl visi juokiasi. Juokiasi. Ir jie visąlaik juokiasi. Ir juokiasi taip, jog aš visai nenorėčiau prie jų prisijungti.

Prasilenkiant su kiekviena pora aš prisimenu, jog einu viena. Kadangi porų daug, prisimenu dažnai. Galėčiau pasukti R ar M, taip pat J, galbūt net galėčiau pasukti V ar D, bet telefonas taip ir lieka tašėje. Net jei jos ir vienišos šiandien, matyt tai toks vakaras, kuomet vienišos turime būti po vieną. Stebiu sėdinčius baruose, ir restoranuose, ir kavinėse. Šiandien jie visi juokiasi. Ir atrodo laimingi. Tarsi kaleidoskopas keičiasi veidai ir mano žingsnis spartėja. Tie visi laimingi veidai man primena, jog aš šiandien nesu laiminga. Veidų daug, tad prisiminti tenka dažnai. Galėčiau pasukti T ar S, taip pat J, galbūt net galėčiau pasukti R ar P, bet telefonas taip ir lieka tašėje. Net jei jie ir vieniši šiandien, matyt tai toks vakaras, kuomet vieniši turime būti po vieną.

Man kartais atrodo, jog tai niekada nesibaigs, jog šis laikas DABAR tiesiog sustojo, jog visą gyvenimą bus kaip dabar, o aš labai nenoriu, jog taip būtų. Kažkada buvusį mano optimizmą pradėjo keisti neviltis. Neviltis, jog gali būti kažkaip kitaip, jog gali būti geriau. Kartais, trumpomis akimirkomis, man vėl rodosi, jog viskas bus gerai, jog turi būti gerai, bet tuomet pradeda įkyriai lįsti mintis, jog neprivalo. Viskas gali būti gerai, bet neprivalo.

Išsitiesiu visu ūgiu lovoje. Guliu tiesi kaip styga, rankos prispaustos prie šonų. Balta patalynė, baltos lubos, baltos sienos, balta palangė, baltas stalas, baltos knygos, baltas foto popierius, už lango juoda. Spoksau į lubas. Girdžiu kaip mano plaučiai prisipildo oro, kaip auga krūtinės ląsta, prasiplečia šnervės, beveik girdžiu kaip gyslomis kraujas apkeliauja visą ratą.

Į mano galvą atkeliauja baisi mintis. Aš nežinau, kas yra meilė. Man pradeda rodytis, jog meilės aš niekada nepatyriau. Man pradeda rodytis, jog aš niekada nemylėjau. Man pradeda rodytis, jog aš niekada nemačiau meilės tarp moters ir vyro: nei savo gyvenime, nei tėvų gyvenime, nei draugų gyvenime, nei nepažįstamų žmonių gyvenime. Aš tik girdėjau daug apie tai kalbant, aš tik girdėjau daug apie tai verkiant, aš tik girdėjau daug apie tai rašant, vaidinat, rėkiant, tylint, pykstant, bet niekada nemačiau to, apie ką tai buvo. Man pradeda rodytis, jog aš niekada nemačiau, kaip žmonės myli vienas kitą.

Grįžtu. Vartai užrakinti. Iš tašės išsitraukiu raktų pundą, nors žinau, jog tarpe jų tikrai nėra to vienintelio. Dar kartą paklibinu vartus. Stebuklas neįvyko. Skambinu jai. Nekelia. Dar kartą skambinu jai. Nekelia. Parašau žinutę ir tikiuosi, jog artimiausiu metu ji ją perskaitys. Nuo vartų į kairę einu apie tris šimtus metrų, tuomet grįžtu atgal. Tokį pat atstumą einu į dešinę. Mano galvos padėtis kūno atžvilgiu sudaro devyniasdešimties laipsnių kampą. Matau tik grindinį ir juodus moterų aukštakulnius. Jie cvaksi į betonines plyteles. Kaskart po dvi poras kojų: dvejas arba keturias poras dailių juodų aukštakulnių.

Šiemet labai šaltas pavasaris. Visi kūno raumenys įsitempę. Tašėje yra pirštinės, bet jos taip giliai dugne, jog veiksmas jas rasti pareikalaus per didelių mano energijos ir šilumos sąnaudų. Visas mano mintis pakeičia ta vienintelė: Kaip šalta. O, dieve, kaip šalta. Pro mane praeina dvi čigonės, viena iš jų dėvi ilgą gėlėtą sijoną. Abi jos eina atsilapojusios paltus, pro kuriuos matau ant jų krūtinių nardančias auksines žuveles. Prisimenu, kažkada kažkieno man sakytus žodžius, jog jaučiant šaltį, reikia atsipalaiduoti, neįtempti raumenų, išsitiesti ir galbūt net šypsotis.

Ištraukiu rankas iš kišenės. Galvos padėtis su kūnu sudaro vientisą vertikalią liniją. Pečius nuleidžiu žemyn, ištempiu kaklą, pakeliu smakrą, akis ir dešinį lūpų kamputį. Nešalta. Taip einu tris šimtus metrų į kairę nuo vartų iki to taško, kuomet vėl turiu apsisukti ir grįžti atgal. Pradeda gelti pirštų galiukus, galiausiai visą rankų odą, jaučiu kaip po mažu šiurpsta kaklas ir visi mano kūno plaukeliai pakyla į kovą. Pečiai po patį mažiausią milimetrą kopia aukštyn, raumenys nevalingai traukiasi, kol galiausiai mano rankos staigiai sulenda į kišenes, prisipaudžia man prie šonkaulių ir tiesi raktikaulių linija subanguoja. Tai jau iliuzijos pabaiga, jog man nešalta. Jog aš esu laiminga.

Nusivilkus paltą, nusitraukus suknelę, nusisegus liemenėlį ant kairio peties matau dvi ryškias raudonas linijas. Tašės rankenos įsispaudžia taip giliai, jog odoje suformuoja įdubusios juostos, liudijančios mano gyvenimo turinį. Nuoga atsisėdu ant lovos krašto, pasidedu tašę šalia ir kišu ranką. Ant paties jos dugno guli mano laimės sausainis. Apgraibomis čiupinėju jį. Jis susikilęs į keletą dalių – ant savo saldaus trapaus kevaliuko pakelti visą mano gyvenimo turinį nelengva užduotis net ir laimės sausainiui. Ištraukiu jį, atplėšiu pakelį, aptrupėjęs jis iškrenta man į delnus. Užsimerkiu. Pačiu lėčiausi rankos judesiu jis pasiekia mano pravertas lūpas. Aš perkandu savo laimę.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (5) | “Aš perkandu savo laimę”

  1.   40dd rašo:

    O varge, kaip tu gerai rašai.
    Perskaitai ir norisi rėkt. Tyliai, viduje. Gali su kažkuo susitikti, gali nuvažiuot į barą, pasiimt vieną bokalą ir žmonių šurmulyje ramiai paskaityt knygą, gali užmušti laiką sportuodamas ar žiūrėdamas kokį serialą, bet visa tai esmės nekeičia. Kaip sakė Lester’is, “The next morning, it’s just you in your room with yourself.”

    Kai vėl ateis tas vakaras, pažiūrėk “5 centimeters per second” filmą (kad ir čia: https://www.youtube.com/watch?v=iVbnt4vQE6w). Geriau nepasidarys, ne. Bet visgi verta.
    The Leftovers galvojau nesiūlyti - tai serialas ypatingoms aplinkybėms. Nors… fuck it, kas žino, kas bus rytoj - galima sau leisti ir pasimėgauti ta emocija.

  2.   ragana rašo:

    Ačiū už rekomendacijas, 40dd :)

  3.   arsonist's prayers rašo:

    Kartais tu taip mane įkvepi, kad net baisu.

  4.   ragana rašo:

    Neapsisprendžiu, kuri tavo sakinio dalis man labiau patinka “įkvepi” ar “baisu”.

  5.   arsonist's prayers rašo:

    Va ką priminė tavo dalis apie galbūt nepajautimą meilės:

    “Iš tiesų aš esu prieraišus žmogus, bet man labai sunku tai parodyti.

    Kai buvau jaunesnis, labai dažnai nerimaudavau, kad galiu likti vienišas – kad manęs niekas nemylės ar aš pats neįstengsiu mylėti. Bėgant metams, pradėjau nerimauti dėl kitų dalykų. Susirūpinau tuo, kad nebesugebu palaikyti artimų santykių, pasiekti tikro sielų susiliejimo. Jaučiausi taip, lyg visi aplinkui gyventų savo šiltuose namuose ir tik aš vienas naktį būčiau likęs lauke ir niekas manęs nepastebėtų, nes aplink tamsu, nors į akį durk. Tačiau dabar aš esu namuose, viduje, bet tas jausmas niekur nedingsta.

    Kai dabar esu namie vienas, mane apninka visos mano senosios baimės – baimės, kurias po vedybų tariausi palaidojęs amžinai: vienatvės baimė; baimė, kad kai daug kartų įsimyli ir liaujiesi mylėjęs, tampi nejautrus meilei; baimė, kad taip niekada ir nepatirsiu tikros meilės; baimė, kad kažkas mane įsimylės, labai suartės su manimi, viską apie mane sužinos, o tada pames; baimė, kad meilė svarbi tik tam tikrą laiką, o paskui viskas tampa susitarimo dalyku.

    Daugybę metų gyvenau vienas ir maniau, kad gyvenimas yra puikus. Tačiau žinojau, kad jeigu nepatirsiu artumo ir nepasidalysiu tuo artumu su kitu žmogum, gyvenimas niekada nepažengs toliau, sustos prie tam tikros ribos. Prisimenu, maniau, kad jeigu man nė karto nepavyks patirti, kas vyksta kito žmogaus viduje, sprogsiu.”

    Douglas Coupland, “Gyvenimas po dievo”.

Rašyk komentarą