BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš žinau, kam esu sukurta

Man regis, aš sukurta meilei. Visas mano kūnas ir siela sukurti jai, būtent jai, ne tik jai, bet ir tik jai. Aš visą savo gyvenimą troškau mylėti ir būti mylima, aš visą savo gyvenimą mylėjau ir buvau mylima, aš ir dabar nieko kito taip netrokštu, kaip mylėti ir vėl jaustis mylima.

Kiekviena iš mano rankų: pečių lankas, žastas, dilbis ir plaštaka. Kiekviena iš mano rankų: riešas, delnas ir pirštai. Kiekviena iš mano rankų, kurią sudaro po trisdešimt du kaulus, yra sukurti meilei. Apkabinti ir būti apkabinamos. Susikabinti ir būti susikabinusios. Duoti ir imti. Susivyti ir būti susivijusios.

Kiekviena iš mano kojų: šlaunis, blauzda ir pėda. Kiekviena iš mano kojų: čiurna, padas ir pirštai. Kiekviena iš mano kojų, kurią sudaro po trisdešimt vieną kaulą, yra sukurta meilei. Liesti ir būti liečiamos. Ateiti ir išeiti. Pasistiebti ir atsiklaupti. Susivyti ir būti susivijusios.

Man regis, aš sukurta laimingai meilei. Visas mano kūnas ir siela sukurti būtent jai. Visą tą laiką R. mane mylėjo laiminga meile. Ir aš tokia pat meile mylėjau jį. Pamenu, jis man sakė, jog norėtų kartu su manimi pasenti. Pamenu, jis to net nesakė, tai buvo savaime suprantama. Su R. mes mylėjome vienas kitą laimingai. Ir man, regis, mes abu labai stengiamės, jog ta meilė tokia būtų. Ir daug daug metų ji tokia ir buvo. Kol kažkada, vieną akimirką, vieną pačią mažiausią akimirką aš suabejojau: o jeigu ta laiminga meilė iš tikrųjų nėra tokia laiminga? Jeigu mūsų laimingą meilę kas nors išbandytų? Ar ji atsilaikytų? Ar R. kovotų? Ar jis kovotų dėl laimingos meilės? Ar kovotų dėl moters, kuriai pamenu sakė: Tu esi mano gyvenimo moteris.

Kai mūsų laimingą meilę ištiko krizė, aš pradėjau abejoti, ar ji ištikrųjų tokia laiminga, nors R. nekilo nei menkiausio klausimo. Jam vis dar atrodė, jog laimė lengvai gali sugrįžti, tiesiog vieną dieną reikia atsikelti, viską pamiršti, nubraukti ir gyventi taip, kaip iki to momento, kai prasidėjo laimingos meilės erozija. Bet aš negalėjau. Aš laukiau, kol jis pradės kovoti. Kovoti dėl visų tų metų ir manęs. Dėl laimingos meilės, kuri galėjo būti laiminga. Bet jis pasidavė - pažvelgė į mane ir pradėjo verkti: jeigu Tu taip nusprendei, aš tavęs negaliu sulaikyti.

Ir mūsų laiminga meilė baigėsi. Laiminga meilė, dėl kurios nei vienas iš mūsų neturėjo nei jėgų, nei drąsos kovoti.

Mano galva, kaklas ir krūtinės ląsta, regis, yra sukurti meilei. Mano šonkauliai, krūtinkaulis ir stuburas. Mano stuburas, kurį sudaro trisdešimt keturi slanksteliai, yra sukurti meilei. Laikyti kūną ir jį paleisti. Plėstis įkvepiant ir trauktis dūstant. Apglėbti ir paslėpti sielą.

Mano pilvo ertmė, dubuo ir lytis, regis, yra sukurti meilei. Ir visi mano organai, audiniai ir ląstelės. Visos ląstelės, kurių mano kūne yra apie šimtą trilijonų, yra sukurtos meilei. Kviesti ir priimti. Apglėbti ir užauginti. Užpildyti ir būti užpildytoms. Susilieti ir atsiskirti. Sukurti ir būti sukurtoms. Būti ir išnykti.

Man regis, aš sukurta nelaimingai meilei. Visas mano kūnas ir siela sukurti būtent jai.  Kai sutikau P. apie meilę aš visai negalvojau. Aš tikėjau, norėjau tikėti, bandžiau patikėti, o galiausiai ir save apgauti, jog P. aš neįsimylėsiu. Bet tai nebuvo tiesa, nei vienas iš tų tikiu, tikėjau, bandžiau tikėti nebuvo tiesa. Aš žinojau, giliai giliai, labai giliai, kai žinai, bet nenori žinoti, kad nepavyks to išvengti, bet vistiek, vistiek kiek įmanydamas stengiesi nežinoti, bandai save apgauti. Kai mes susitikome su P., tą patį pirmą kartą, tą akimirką, kai jis pasilenkė prie manęs, kai jo nosis pasiekė mano plaukus, palietė kaklą ir įkvėpė. Galbūt šios akimirkos jis neprisimena, galbūt tai tik tūkstantoji akimirką iš tų, kai jis lietė mane, bet tą akimirką, aš jau žinojau. Tą akimirką žinojau, tikrai žinojau, nors stengiausi iš visų jėgų nežinoti. Nežinoti, jog tai bus nelaiminga meilė.

Iš pradžių nebūna nieko, paskui būna susižavėjimas, vėliau galbūt įsimyli ir galiausiai būna ji - meilė. Su P. buvo panašiai. Aš įsimylėjau, paskui pasidaviau, galiausiai susitaikiau, ir vėl įsimylėjau. Ir tas paskutinis įsisvajojimas, galutinai užvaldė visus žinau ir tikiu. Kai vieną rytą pramerkusi akis, nebegalėjau apgauti savęs, jog nežinau, jog nebežinau: kai akistaton turėjau stoti su savo jausmu. Su jausmu, kuris yra nelaiminga meilė. Ir užsibrėžiau sau terminus, kada ji turi baigtis: kada nelaiminga meilė turi baigtis. Aš net žinojau, ką reika daryti. Žinojau, nelaimingos meilės planą: veiksmų, žodžių, tylos ir jausmų seką. Aš visa tai žinojau, nors už visa labiau norėjau nežinoti. Deja.  Ji taip lengvai nesibaigia. Nelaiminga meilė turi šimtus, tūkstančius, milijonus priežasčių ir pateisinimų kartu su tavimi kvėpuoti.

Aš sukurta meilei, laimingai ir nelaimingai meilei. Nes vienatvė tarpuose laimingos ir nelaimingos meilės, nes vienatvė tarpuose įsimyliu ir myliu, nes vienatvė tarpuose sutinku ir atsisveikinu, nes vienatvė tarpuose kovoju ir susitaikau, nes vienatvė tarpuose myliuosi ir save liečiu, nes vienatvė tarpuose klausausi ir tyliu tampa nepakeliama. Nes vienatvė su metais tampa nepakeliama.

Ypač tada, kai esi sukurtas meilei.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “Aš žinau, kam esu sukurta”

  1.   vytautas rašo:

    visu pirma iš raganos pavirsk motėrim, o po visko galvok apie MEILE….

  2.   ragana rašo:

    Vytautai, o gal Vytaute, apie meilę galima galvoti/tikėti/laukti, tuo labiau svajoti/sapnuoti/rašyti visada, net jei ir nesi moteris, net jeigu esi tik tai ragana.

  3.   Apata rašo:

    Kiek vienam lemta savo kelia nueiti… Vieniems jis sunkesnis kitiems lengvesnis atrodo. Neprarask ryžto ;)

Rašyk komentarą