BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dvi pradarytos dėžutės

Istorija apie du mano draugus: R. ir R.

Dešimtos dalies pabaiga.

Gali atvažiuoti šeštadienį, manęs nebus. Pasistenk šiek tiek apmažinti savo daiktų kiekį, - sako jis.

Ji atsikelia šeštadienio rytą, papusryčiauja, pasiima kelias dėžes ir išvažiuoja iki buvusių namų. Sustoja prie laukinių durų: trys penki raktas aštuoni šeši septyni. Ne. Šeši penki raktas aštuonti septyni trys. Trukteli. Ne. Aštuoni trys raktas šeši septyni penki. Ne. Ji neatsimena savo namų durų kodo. Praėjo visai nedaug laiko, bet jau spėjo jį pamiršti. Vis bando ir bando. Nieko. Skambina broliui, jis atsiunčia skaičių kombinaciją nuo jos buvusio gyvenimo.

Išėjo ji iš namų nespėjusi deramai su jais atsisveikinti. Jokio sudie ritualo. Už tai dabar turi visą šeštadienį visoms reikalingoms apeigoms. Pasideda rankinę svetainėje, užlipa į antrą aukštą, nueina į savo vonią. Ji rinko plyteles, ir kriauklę, ir spintelių spalvą, ir krano formą, dar ji derino rankšluoščių spalvą prie muilo ir dantų šepetukų indelių. Durų neuždaro: matosi skliautas, stoglangis ir balinto ąžuolo patys gražiausi laiptai staigiai besisukantys žemyn. Nusimeta rūbus, įlipa į vonią, pasileidžia vandenį. Visos jos priemonės likę: ji sau į delną įsilašina brangaus šampūno ir trenkasi galvą. Taip stovi dar keletą minučių – tai paskutinis kartais, kai ji savo namuose, savo vonioje maudosi.

Išlipa iš vonios, šalia kabo jos rankšluostis. Nusisausina kūną ir susisuka plaukus. Nuoga tik su turbanu ant galvos leidžiasi į svetainę, užkaičia virdulį. Šalia guli jos pirkti švelniai rausvos ir pilkos spalvos dailiai banguojantys puodeliai. Kol kaista vanduo ji nueina iki drabužinės, praveria duris. Guli vazelinas. Ji brūkšteli juo išdžiūvusias lūpas. Grįžta į virtuvę, užsipliko tris viename. Atidaro šaldytuvą: jame guli keli sūreliai, fetos sūris, užtepėlė. Paima vieną sūrelį. Sėdėdama svetainėje ant jų pirktos sofos ji geria netikrą kavą, valgo sūrelį ir žvelgia į upę, kuri matosi pro žemę siekiančius langus.

Tą akimirką ji galvoja maždaug taip:

niekada neturėjau namų vaikystėje jie keitėsi per greitai jog spėčiau prisirišti jog spėčiau pajusti kad tai mano namai jog jausčiausi saugi ir turėčiau į kur sugrįžti jeigu manęs paklaustų kur mano namai aš negalėčiau pasakyti negalėjau  iki to laiko kol nesutikau jo jeigu sudėtumėme visą mano gyvenimo laiką kurį aš praleidau su skirtingais žmonėmis su juo gyvenau savo didžiąją gyvenimo dalį beveik pusę savo sąmoningo gyvenimo ir mano namai yra ten kur yra jis mano namai buvo ten kur buvo jis mano namai buvo čia kartu su juo

Taip galvodama ji susigraudino. Padėjo rankas ant kelių, nuleido galvą ir pradėjo verkti. O verkė ji dėl to, jog jai išėjus, dingo ir jos namai. Ji atėmė iš savęs namus. Savo noru atsisakė vienintelių namų, kuriuos kažkada turėjo. Tą akimirką ji jautėsi benamė savo pačios namuose.

Atsistojo, nuėjo iki miegamojo. Jos ir jo pirkta lova buvo paklota jos pirkta patalyne. Ji griuvo į vidurį, susirietė. Tą akimirką prisiminė vaikystę: akimirką, kai mirė jos močiutė. Po kelių dienų ji nuėjo į jos namus, atsirakino buto duris ir krito į jos lovą. Jautė jos kvapą, jos šilumą, dar esančią energiją. Toje lovoje ji gulėjo keletą valandų. Buvo dar visai vaikas, bet niekaip negalėjo atsikelti. Ir dabar, dabar šis keistas ritualas kartojosi. Ji sukniubo judviejų lovoje ir negalėjo pajudėti: jautė dar esant savo šilumą toje lovoje, jautė dar jo šilumą toje lovoje - jautė, jog tai paskutinis kartas kada ji gali niekeno netrukdoma gulėti savo lovoje. Kada ji apskritai turi teisę gulėti savo lovoje.

Šalia lovos: kairėje ir dešinėje stovėjo dvi mažutės spintutės: jos ir jo. Ji praverė savąją: dienoraščiai, laiškai, senos žvakutės, močiutės dovantos medalionas, keletas atviručių, vaistai. Išvertė viską ant grindų. Vėl persivertė ant šono ir atsidūrė lovos viduryje. Virš jos buvo langas: dangus buvo skaisčiai žydras. Tada pasisuko į kitą šoną. Ir sugalvojo. Sugalvojo atidaryti jo spintutę. Ten buvo jos laiškai, ir jos atvirukai, dar buvo pakabukas su jos vardu. Ir dar buvo. Dar buvo dvi mažutės dėžutės. Dėžutės, kurių nebuvo, kai jis ir ji buvo kartu. Viena dėžutė buvo mėlyna: jos kampe įspausta – 12 vnt. Kita dėžutė buvo raudona: vienetų skaičius buvo keturis kartus mažesnis. Abi jos buvo pradarytos.

Ji šoko iš lovos. Atsisėdo ant grindų. Tą akimirką ją pradėjo krėsti šaltis. Ašaros, snargliai ir seilės taip greitai užpildė visas veide esančias skyles, jog ji pradėjo springti ir dusti vienu metu. Nubėgo iki vonios. Kūną tampė šleikštulys ir akimirką ji pamanė, jog vems. Jeigu būtų galimą jos skausmą apibūdinti, tai būtų kažkas panašaus į odos lupimą esant gyvam. Iš jos gerklės pradėjo sklisti patys keisčiausi garsai: tai buvo panašu į dvesiančio šuns inkštimą ir skerdžiančios avies klyksmą vienu metu.

Namai jai pasidarė šlykštūs. Jai buvo bjauru liesti prie daiktų. Norėjosi be persotjo plautis rankas ir galiausiai trintis visą kūną dratiniu šepečiu. Ji liko dar kartą be namų. Ji dar kartą liko benamė.

Praėjus kažkiek laiko ji atsisotoja. Paleidžia kriauklėje vandenį. Nusiprausia veidą. Susitvarko. Apsirengia. Išsidžiovina plaukus, padžiauna rankšluostį, nueina į svetainę, pasiima dėžes ir pradeda krautis daiktus. Krauna visus savo daiktus.

Tą akimirką ji galvoja maždaug taip:

gerai galbūt jis nesimylėjo su kita mūsų namuose galbūt tos dvi dėžutės yra jo draugo galbūt visam tam yra paaiškinimas negi tikrai tikrai po visko jis galėtų atsivesti kitą moterį į mūsų namus į mūsų lovą į mano vonią negi tikrai juk galbūt jis tik išsitraukė tas dėžutes iš kišenės iš tašės iš savo kuprinės galbūt jis mylėjosi su ja kažkur kitur bet tik ne mūsų namuose bet tik ne mūsų lovoje juk nebūtinai taip viskas ir yra galbūt viskam yra paaiškinimas

Susikrauna daiktus, dėžes pastato šalia durų. Visa suplukusi atsisėda ant sofos, pailsi kelias minutes ir jau neš daiktus į mašiną. Prieš išeinant ji nori pataisysyti pagalves, kurios guli ant sofos. Pakelia vieną pagalvę. Po ja guli ilgas plaukas. Ji pradeda juoktis. Paima plauką, pakelia į šviesą ir apžiūrinėja jo struktūrą. Apžiūrinėja šviesų plauką, maždaug dvidešimties centimetrų ilgio. Tada lengva ranka jį numeta ant žemės. Tai dar nieko nereiškia. Pakelia antrą pagalvę, papurto ir padeda atgal, pakelia trečią pagalvę, papurto ir… Po ja guli varžtelis, lenkiasi jo paimti: tai ne varžtelis - tai auskaro angalis. Auskaras įkritęs į tarpelį. Mažas auksinis obuoliukas. Ji auksinių papuošalų nenešioja.

Ir jau galėtų eiti. Jau galėtų nešti dėžes. Išeiti iš tų namų.

Ji nueina į miegamajį ir dar kartą pažvelgia į lovą. Patalynė pakeista nuo to laiko, kai ji išėjo. Jo pusėje prikritę trumpų plaukų. Jos pusėje prikritę ilgų plaukų.

Ji lipa laiptas, rankose laiko obuolių sultis. Iš viso buvo prispaustos dvidešimt septynios dėžės. Ta kita moteris buvo jų namuose. Ta kita moteris miegojo jos lovoje. Ta kita moteris miegojo jos pataluose. Ta kita moteris prausėsi jos vonioje. Ta kita moteris šluostėsi jos rankšluosčiu. Ta kita moteris spaudė sau į delną jos šampūną. Ta kita moteris džiovinosi plaukus jos džiovintuvu. Ta kita moteris šukavosi jos šepečiu. Ta kita moteris net galbūt avėjo jos šlepetes.Ta kita moteris net galbūt, kol jis šiko tualete, skaitė jos dienoraštį.

Ji lipa laiptais, rankose laiko obuolių sultis. Obuolius rinko pernai rudenį tėvų sode. Jis niekada nevalgė sūrelių su aviečių ir šokolado gabaliukais, jis niekada negėrė arbatos iš jos rožinių puodelių, jis niekada neturėjo lūpų vazelino.

Ir tai buvo viena iš banaliausių istorijų, kurią man teko girdėti.

Ir tai buvo viena iš banaliausių istorijų, kurią man teko užrašyti.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą