BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nes mes tai galime sau leisti

Pasileidžiu savo vaikystės kiemais. Alyvos - jos jau turėjo nužydėti, bet viena likusi. Stovi man prieš akis tokia visa violetinė. Ryškiai violetinė. Nepadoriai violetinė. Praeinu pro ją ir tas vaizdas įsirėžia į atmintį. Tą akimirką pagalvoju, jog būtinai reikės apie ją parašyti. Apie tą nepadoriai violetinę alyvą, kuri žydi birželio pradžioje.


Susitinku su A. Ji man pasakoja apie mano buvusį darbą. Ir dar ji sako, jog gaila. Gaila, kad aš nesulaukiau naujos valdžios. Dabar viskas kitaip. Viskas visai kitaip. Dabar nebejauti svetimos gėdos. Aš turiu stiprų svetimos gėdos jausmą. Ir kartais, o paskui jau ir dažnai aš jausdavau gėdą, kai reikėdavo kartu su jais visai važiuoti. Kai išlipdavau kartu su jais iš automobilio ir mes visi kartu eidavome pro duris, kur mūsų visų labai laukdavo. Ir spausdavo rankas, ir įsivaizduodavo visi labai svarbūs, ir jausdavosi visi svarbūs. Man jie atrodė juokingi. Ypač tie, kurie lipdavo iš automobilio, su kuriuo važiuodavau ir aš. Bet dabar viskas kitaip. Dabar jie sėdi vienuolika vienam kabinete. Jie išgriovė sieną. Ir dabar viskas kitaip.

Kitą dieną man parašo A., kad laiku išėjau. Viskas nėra jau taip gerai.

Ir dar ji man sako, jog turi į mane prašymą. Reikia mums kitą savaitę susitikti. Praėjo metai nuo mūsų paskutinio apsipirkimo. Jai reikia atsinaujinti spintą. Tikrai? Man reikės pradėti imti už tai pinigus, pinigus už valkiojimąsi parduotuvėje, vietoj gulėjimo prie ežero. Tada J. man sako, jog ji turi pakeisti stilių, ir darbo knygutei ieško laisvos dienos. Tikrai? Man reikės pradėti imti už tai pinigus, pinigus už valkiojimąsi parduotuvėje, nors ne, tik ne iš J. Aš pas ją gyvenu.

Bet tikrai? Ar jūs matote tą patį ką ir aš? Dėviu kelnės iš ChangMai turgaus vos už dešimt vietinių pinigų, nukainuotą megztuką iš Only, ir dar Levis džinsinį švarkelį, kuriam penkiolika metų ir jį atsiuntė teta iš Australijos. Turbūt kaip labdarą, likusiems čia Lietuvoje. Tikrai? Ai tiesa, dar dėviu Calvin Klein apatinius, ar tai viskas dėl jų? Ar dėl jų aš atrodau gerai? Bet gi jūs jų nematote, tai kaip čia išeina.


Ir tada man sako: tu galvoji per daug, tu jauti per daug, tu matai per daug. Netiesa. Juk tai netiesa. Negali būti per daug. Negali sau pasakyti: dabar matyk septynias spalvas, negali sau pasakyti, jausk tris jausmus, negali sau pasakyti, neužuosk, negali pasakyti: nevirpėk. Negali. Ir tai nėra blogai. Galbūt yra šiek tiek sunkiau, sunkiau.

Tada pro mane praeina porelė, aštuoniolikos, o galbūt septyniolikos. Ir jo kvepalų dvelksmas nusidriekia dar toli už jų. Jo kvepalai tokie pat, tokie pat kokie buvo G., kai man buvo keturiolika, o jam šešiolika. Ir aš pirmą kartą paaugliškai įsimylėjau.

Tada dar prisiminiau P. Jo barzda kvepėjo mišku. Bet tuo metu, kai mes susitikome, jis nebuvo vienas. Ir jis man sakydavo, jog poras jungia du dalykai: seksas ir juokas. Ir mes nusijuokdavome. Ir aš įtraukdavau miško į savo plaučius.

Einu tarp namų penkiaaukščių, apgriuvusių balkonų ir plyštančių langų, pilkų užuolaidų ir ištrupėjusio grindinio. Kartais kiemuose sėdi moterys: jos su chalatais, su žiurstais. Visos jos turi viršsvorio, visos jos sveikai papurtusios ir atrodo sugrįžusios iš mano vaikystės prisiminimų. Visos tos moterys ne šio laikmečio gyventojos. Šalia bėgioja vaikai. Anūkai turbūt anūkai, mergaitės spiegia, o berniukai jas gaudo. Jos vis spiegia ir spiegia, o tada kvatojasi. Ir tada jie visi kvatojasi, tik moterys kalbasi toliau.

Ir netiesa, jog yra taisyklės, jog reikia jų laikytis. Taisyklės, kurias mes susikuriame patys sau, jog viskas taptų daug sudėtingiau. Netiesa, jog mes turime pykti. Ir dar netiesa, jog turime neatleisti. Netiesa, jog turime bijoti. Ir dar netiesa, jog negalime suimti veido į delnus. Netiesa, jog mes negalime jaustis, taip kaip jaučiamės. Nes tik tai kaip jaučiamės, mes dar galime sau tai leisti.

Ir jazminai. Tuose kiemuose pilna jazminų. Ir jie žydi. Kodėl jie žydi taip anksti? Kodėl jie šiemet žydi taip anksti? Stabteliu prie vieno iš krūmų. Ir jazminų kvapas. Trukteliu jo. Geriu jį. Ir koks tas jazminų kvapas. Juk taip kvepia gyvenimas. Juk jazminais kvepia gyvenimas. Taip kvepiu aš. Taip kvepia mano siela.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą