BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nusiskandinti nėra lengva

Vieną pavasario dieną aš susikraunu savo kelis daiktus į visai nedidelį melsvą medžiaginį maišiuką, kuris turi ir mažus baltus taškelius. Pasiimu visai nedaug: tik dar vienas poras džinsų, marškinius, šampūną, dušo želė, apatinius, kojines ir rankšluostį. Tik tiek po begalės metų. Mes kartu atsistojame nuo lovos. Nueiname iki drabužinės, pasilenkiame, užsirišame batus, apsivelkame striukes. Aš pasiimu maišiuką. Paskutinį kartą kartu žengiame pro savo namų duris. Tu jas užrakini. Prieiname prie laiptų. Kažkada aš buvau suskaičiavusi, kiek jų yra iki mūsų namų durų. Dabar aš jau nebepamenu. Kaip nepamenu ir viso to, kada tai prasidėjo.

Mes prieiname kartu prie nežinomo, bet jaučiamo laiptų skaičiaus. Susikimbame už rankų ir leidžiamės jais žemyn. Laiptas po laipto žemyn. Aš spusteliu mašinos pultelį. Praveriu dureles ir įdedu maišiuką. Tu mane apsikabini. Mes stovime šitaip. Mūsų kūnus skiria mano apatinė maikutė, megztukas ir juoda odinė striukė, tavo apatinė maikutė, džemperis ir mėlyna žieminė striukė. Šitaip mes paskutinį kartą išeiname kartu iš savo namų. Iš mūsų bendro gyvenimo.

Prieš keletą metų, vieną pavasario dieną, atsimenu ją labai puikiai, aš ėjau Vilniaus g. ir tuomet pajaučiau tą didelį liūdesį, kuris smelkiasi pro akiduobes, ausis, panardina tavo odą ir tarši krešulys apkeliauja kraujotakos ratu. Man rodėsi, jog niekada niekas nebus kitaip. Jog ta vienatvė esant dviese tik didės ir aš nebemačiau išeities. Man atrodė, jog nepaisant to, jog mano fizinis kūnas buvo šalia žmogaus, aš jaučiau tą neapsakomą graudulį, jog viskas yra pasiekta, jog visa, kas yra stipru su tuo žmogumi, jau yra išgyventa, jog visa, kas gali būti gražu liko praeityje, jog liko tiesiog gyventi. Aš jaučiau didžiulę kaltę dėl to, jog tas žmogus taip nesijautė. Visa tai, kas man atrodė buvo, jam atrodė, jog tai dar tik bus. Kažkuriuo metu mūsų gyvenimo keliai prasilenkė ir nebebuvo jokios galimybės jiems vėl susitikti.Tarsi aš nėriau taip giliai į dugną, jog net ir norit tą vieną pavasario dieną išnerti atgal, man būtų pristigę oro.

Sako, žmogus negali nusiskandinti. Kažkuriuo momentu išgyvenimo instinktas vistiek suveikia ir kūnas pradeda žūtbutinę kovą dėl to vienintelio oro gurkšnio. Tačiau taip pat yra sakoma, jog bendra žmogaus širdies ir proto sąjunga gali tą išgyvenimo instinktą apgauti. Tereikia nerti taip giliai, jog nebeužtektų likusio oro kilti į skaidrų paviršų, ten, kur virš vandens tyvuliuoja gyvybė. Taip aš kažkada, regis, padariau su mūsų bendru gyvenimu.

Vieną pavasario dieną, mes miegojome su drauge kartu jos lovoje. Abi mes buvome vienos, tik nežinau tiksliai, kuri iš mūsų buvo vienišesnė. Jos kambarys buvo pilnas daiktų: pravira spinta iš kurios virto drabužiai, kvepalai ir kosmetika, į sieną paremtas milžiniškas koliažas, pakabinta melsva iš plunksnų padaryta mandala, orandžinė popierinė lempa, stovas su dar daugiau drabužių, kažkokios dėžės, rašomas stalas, muzikinis centras, pravira kelioninė tašė, bent dešimt statulėlių, kaktusas, kompaktai, popieriai, knygos, džiovinti kviečiai, aplankai, paveiksliukai ir lova viduryje. Balkonas, į kurį išėjo to kambario langas, buvo tarsi prisiminimų sandėliukas. Jame buvo visko. Daugiausiai jos praeito gyvenimo, su kuriuo taip sunku atsisveikinti: mačiau didžiulę katino statulą, baltą plaukų peruką, batų dėžutes, nuotraukas, lagaminą, odinį pufą, minkštus senus žaislus ir dar daug visko. Aš gulėjau viso to viduryje ir tarp tų visų daiktų mane vargiai kas būtų radę. Aš tapau jos gyvenimo koliažo dalimi, kuri gulėjo prisipaudusi prie lovos.

Iškeliu ranką ir ji susilieja su medžiais. Aš suaugu su šiuo kambariu. Tampu jo neatskiriama dalimi. Turiu išmokti paleisti žmones. Turiu išmokti pasakyti ne iki, ne sudie, ne viso, turiu išmokti pasakyti ate. Turiu išmokti uždaryti duris ir paleisti save, išeiti iš praeities labirintų ir viską pradėti iš naujo.

Vieną pavasario dieną aš viską turiu pradėti iš naujo.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Nusiskandinti nėra lengva”

  1.   arsonist's prayers rašo:

    Linkiu tau sėkmės.

  2.   Metaliukas rašo:

    Nepaisant visko įrašas kaip visada labai meniškai tvarkingas. SUnku ką ir patarti ar pridurti. Pasirinkai tą kelią kuriuo norėjai. Tikiu, kad jis teisingas.

  3.   zongliere rašo:

    jetau, atradimas Tu man čia…

  4.   ragana rašo:

    Žongliere, malonu!

Rašyk komentarą