BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pažadai, kurių nereikia tęsėti

Prieš tris, o gal keturis metus gerdamos po du litrus arbatos ir planuodamos savo ateitį mes viena kitai pasižadėjome. Pažadas buvo labai rimtas ir skambėjo maždaug taip:

Kai viena iš mūsų taps mama ir priartės prie tos pavojingos ribos, jog moters lytis pradės nykti - viena kitai mes apie tai būtinai pasakysime: kad ir kaip tuo metu viena iš mūsų to nenorės girdėti, kad ir kaip tuo metu viena iš mūsų bijos apie tai prasitarti.
Prisiekiame.

Tuo kartu mes tikėjome, jog mūsų draugystė, draugystė tarp dviejų moterų, yra tokia stipri, jog drąsos išgirsti ir pasakyti tokius žodžius mes turėsime net ir tuomet, kai vienos iš mūsų statusas bus papildytas dideliu žodžiu Mama.

Mano geriausios draugės dukra iš pradžių manęs labai nemėgo ir dėl to aš labai pergyvau. Kaskart man užėjus į svečius, ji pradėdavo verkti ir verkdavo iki tos akimirkos, kol aš išeidavau. Kiekvieną kartą mano geriausia draugė bandė mane įtikinti, jog jos dukra nėra verksnė ir taip atsitinka tik man atėjus dėl mums visiems nežinomų priežasčių. Kai jos dukrai buvo pusę metų ir tas verkimas nesiliovė, aš pradėjau rimtai abejoti savo draugės žodžiais ir beveik buvau tvirtai įsitikinusi, jog jos dukra yra tikrai verksnė ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl mano geriausia draugė buvo visiškai nebepanaši į mano geriausią draugę.

Viskas pradėjo keistis, kai mano geriausios draugės dukrai suėjo vieneri. Negaliu pasakyti, kas įvyko, bet, regis, mes įsimylėjome viena kitą. Tiesiog be jokio paaiškinimo, be jokio stipresnio įvykio ar sukrėtimo – vieną dieną mes su ta maža mergaite tapome mažomis draugėmis. Ir man kartais atrodydavo, jog mano geriausia draugė mums pradėjo pavydėti, nors ji jau seniai nebeatrodė kaip mano geriausia draugė. Tuo metu ji buvo geriausia mama pasaulyje.

Aš privažiuoju prie jos darbo, pietūs truks tik valandą, o apšnekėti yra labai daug ką. Ji išbėga iš ofiso: nauji aukštakulniai ir odinis sijonas vos virš kelių. Klesteli į mašiną: raudonos lūpos ir juoda linija virš tankių blakstienų. Ji – mano geriausia draugė. Tik įsėdus ji pradeda berti žodžius apie darbą, lengvai juoktis, atmeta šiek tiek banguojančius vešlius plaukus per petį ir šypsosi. Nebeatsimenu, kada ji atrodė taip gražiai. Tu įsimylėjusi? - klausiu. Tyla. Aš nusuku žvilgsnį į priešingą pusę, jog matyčiau automobilių srautą. Tu įsimylėjusi? Aš nežiūriu į Tave, gali pasakyti, - pakartoju. Ji pradeda kvailai krizenti. Aš? – nustebusiai paklausia ir netiki pati savimi. Neeee, baigiame išprotėti nuo krūvio, - nutęsia pirmąjį žodį ir šypsosi, nors šis sakinys savyje neturiu nei truputėlį džiaugsmo. Mano geriausia draugė pradeda berti žodžius apie naujas užduotis, ir projektus, ir naują vadovę, ir nepakeliamą krūvį, ir darbą savaitgaliais ir vakarais po darbo, bet aš jos nebegirdžiu. Ir daugiau neklausinėju. Šiandien ji labai graži Moteris.

Vienerių metų tavo dukra, mano mažoji draugė, jau miega. Nors tu ir pavargus, šiek tiek pikta, o pajuodę paakiai ir senai bedažyti plaukai tave pačią erzina, mes susėdę aplink apvalų stalą žaidžiame vieną iš tų neįpareigojančių penktadienio žaidimų, kurio metu galima dar ir apie daug ką kalbėtis. Visas mūsų įprastas kalbas kartas nuo karto pertraukia tavo vyro pasakojimai apie naują kolegę: ir jos puikų humoro jausmą, ir tai kaip jie gerai sutaria, ir kokie jie panašūs, ir kaip jie kartu pietauja, ir panašios muzikos klausosi, ir kaip ji moka kietai atkirsti kitiems kolegoms, ir kaip ji iškrečia kokią pačią mažiausią niekšybę jam ir jie visi kartu su kolegomis juokiasi, ir kaip jis iškrečia kokią pačią mažiausią niekšybę jai ir jie visi kartu su kolegomis juokiasi. Ir, regis, tu džiaugiesi, jog tavo vyras turi puikią kolegę, kuri gyvena tame pačiame rajone ir jis pasiūlo jai kartu važiuoti ir grįžti iš darbo namo.

Ir, regis, ji buvo tikrai puiki kolegė su laibomis dviejų metrų ilgumo kojomis ir auksiniais plaukais, stirnos grakštumo kaklu ir liemeniu, kurį galėjai apjuosti viena ranka, ir dailiausiais pirštais, kuriuos net man norėjosi išbučiuoti po vieną. Ir, regis, tu tikrai labai džiaugeisi, jog tavo vyras turi pačią geriausią kolegę, kol tu buvai pati geriausia mama.

Vieną kartą, o prieš tai ir ne vieną, man paskambinus į Jūsų buto duris, tu jas atidarei su trimis dydžiais per dideliu megztiniu, siekiančiu tau kelius, alkūnėse buvo išsimušusios duobės, nuo dėmių nebegalėjai suprasti ar jis vienspalvis ar margas, susišiaušę plaukai buvo suimti viršugalvyje, tu dėvėjai nuskalbtas pilkas, mėlynas, juodas, o gal jos kažkada buvo geltonos spalvos, timkes - ir aš supratau, jog atėjo laikas. Atėjo laikas pažadui. Tu buvai pati geriausia mama pasaulyje, o aš buvau pati geriausia tavo draugė. Tuomet tu supykai ir nuliūdai, ir mūsų bendro pažado ištęsėjimas tave įskaudino. Praėjus kelioms valandoms tu lyg teisindamasi pasakei: Bet juk aš vistiek pati geriausia mama pasaulyje. Žinoma. Bet juk pažadas ne apie tai.

Po dviejų metų tu grįžai į darbą ir mes vėl kartu eidavome gerti dviejų litrų arbatos ir vaikščioti senamiesčio gatvėmis. Vieną kartą, o paskui ir nekartą, man, regis, tai buvo rudens pradžia, o gal ir pabaiga, tu man pradėjai pasakoti apie savo kolegą. Jūs kartu studijavote, o dabar kartu dirbate. Ir, regis, jūs labai gerai sutariate: sutarėte tuomet, sutariate ir dabar. Ir, regis, tu man sakei, jog jūs taip gerai sutariate ir vienas kitą suprantate, jog tu niekada nemanei, jog apskritai taip gerai galima sutarti ir suprasti vyrą. Ir, regis, tu man sakei, jog jūs kartu daug juokiatės. Ir, regis, pasakojai apie mažas niekšybes, kurias jūs vienas kitam krečiate. Ir, regis, tu visąlaik šypsodavaisi, kai apie jį pasakodavai. Ir dar, regis, sakei, jog jis yra labai gražus vyras.

Tą vieną rudens vakarą aš tavęs nieko neklausiau. Kaip ir neklausiau po to daug kartų, kai tu man pasakojai, apie tai, jog jūs tapote labai gerais draugais. Iki to karto, kai mes vieną pavasario dieną važiavome kartu pietauti, ir tu neįtikinamai ilgai tarei žodį Ne.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (5) | “Pažadai, kurių nereikia tęsėti”

  1.   Indrė rašo:

    niekada neskaitydavau kitų blogų, netyčia paspaudžiau ant tavojo ir.. odieve. įsimylėjau tavo rašymo stilių..

  2.   Metaliukas rašo:

    Čia jau panašiau į ištrauka iš knygos, nes tokia įtampa savotiškai susidaro skaitant ir pabaigą skaitant galvoje jau mintys lenda - “greičiau, greičiau skaityt, kokia ta pabaiga”. Bendrai paėmus tavo tekstai liūdni, bet manau, kad tavęs jau nebegalima lyginti su eilinio blogo rašytojais ir greičiau tau reikėtų lygiuotis į romanų autores, o knygose būtent taip ir būna - būna ir liūdesio ir tos įtampos. Keista kai pamąstai, kad tai visgi tavo gyvenimas, o ne ištrauka iš kokio romano apie New Yourk’o aukštuomenėn bandančios prasibrauti jaunos merginos gyvenimą (nes jeigu kas man pasakytu, kad tai yra ištrauka iš tokios knygos, aš tikrai patikėčiau).

  3.   ragana rašo:

    Ačiū abiems!

  4.   Ygl rašo:

    Jūsų rašymo stilius labai primena rašytojos D. Urnevičiūtės stilių, ypač iš knygos “Savaitė iš vidurio metų”. Šiandien visai netyčia radau šį blog’ą, bet taip “užsikabinau”, kad jaučiu šiandien jį ir perskaitysiu. Ir skaitysiu dar ne kartą. Tiesiog tobula! :)

  5.   ragana rašo:

    Ygl, neskaičiau, bet reiks žvilgtelti. Ačiū.

Rašyk komentarą