BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sekso laukuose nebus

Su T. susipažinome labai keistai. Turėjau visai nedaug laiko tarp paskaitų, tad užlėkiau į šalia esantį italų restoranėlį. Valgyti vienai visuomet atrodė labai nejauku. Ką reikia veikti, kol lauki padavėjo? Ką reikia veikti, kai jau užsisakai, bet dar neatnešė? Ar kai atneša, turi viską suvalgyti iš karto? Ar valgydamas vienas gali valgyti lėtai? Ar privalai suvalgyti greitai ir nesidairyti? Ar gali stebėti žmones prie gretimo staliuko? Galbūt net klausytis jų pokalbių. Ar gali svajoti? Spoksoti į lubas? Ar gali šypsotis ar net pradėti garsiai juoktis?

Jeigu tą dieną, kai pietausi vienas, nuskilo, galima atsisėsti prie lango. Tuomet visi tie klausimai beveik bus išspręsti. Tu esi vienas ir žiūri pro langą. Gali valgyti lėtai. Labai lėtai. Deja, šiandien vietos prie lango nėra. Pasiimu kvadratinę pagalvę nuo šalia esančio minštasuolio ir įkrentu į vieną iš tų beformių fotelių. Išsitraukiu kompiuterį. Kažką minkau, klaidžioju be jokio tikslo, prieina padavėja. Palieka meniu. Aš žinau, ką valgysiu. Ir galėčiau iš karto užsisakyti, bet man patinka vartyti meniu. Palikti sau galimybę persigalvoti. Sustoju ties sriubomis: trinta špinatų, trinta pamidorų, sūrio, daržovių. Suskamba mano telefonas.

- Laba diena. Aš esu T. Noriu Jums padėti išsirinkti… - ir jo žemas, sodrus balsas nuvilnija mano kūnu. Jam nespėjus pabaigti sakinio, aš jį nutraukiu.
- Puiku, T.! Aš kaip tik šiuo metu neapsisprendžiu, kurią sriubą išsirinkti, - sakau ramiu tykiu tonu, nors mintyse krizenu lyg man būtų šešeri ir aš už kampo stebėčiau, kaip kokie keturiolikmečiai negrabiai bučiuojasi.
- Jūs rimtai? – girdžiu šypseną ir mano krizenimas pasiekia aukščiausią kulminacijos tašką.
- Taip, T. Aš labai rimtai.

Mes prakalbėjome gerą pusvalandį apie tai, kokią sriubą man reikėtų valgyti, kokia sriuba jam skaniausia, kodėl aš pietauju taip vėlai ir galiausiai apie tai, kodėl jis man skambina ir ką jis man norėjo padėti išsirinkti iki to momento, kai aš jį pertraukiau. Atsakiau, kad turiu pagalvoti ir mes sutarėme, jog jis man paskambins po kelių dienų. Po to pirmo skambučio, jis man paskambino dar lygiai dešimt kartų lygiai tą valandą, lygiai tą minutę, kurią mes ir sutarėme. Galiausiai, kai jis man įsiūlė, ką primigtinai tiek kartų siūlė tarpe tų ilgų pokalbių visai ne apie tai, ką jis siūlo, mūsų pokalbiai turėjo baigtis.

Po savaitės T. man parašė laišką devintą valandą vakaro pasiteiraudamas, ar aš patenkinta, tuo, ką jis man įsiūlė. Niekas devintą valandą vakaro nerašo tokių laiškų tik dėl pasiteiravimo, nors jis būtų ir labai oficialiai parašytas ir dar iš darbinio pašto. Ir taip mes pradėjome susirašinėti laiškais. Gal net ne laiškais, žinutėmis, po kelis sakinius. Bendraudama su juo, regis, turėjau tokį jausmą, kad jis yra visiškai išprotėjęs. Ir tas išprotėjęs mane stūmė ir traukė vienu metu.

Vieną vakarą mums taip besusirašinėjant, jis paklausė, ar aš nenorėčiau kartu su juo šiąnakt vaikščioti tol, kol prašvis. Ir nors nei tą nei kitą vakarą aš negalėjau, vis galvojau apie tai. Kaip ilgai jau noriu vaikščioti naktį, be jokio tikslo, tiesiog. Galbūt kalbėtis apie viską, galbūt tylėti ir būti šalia. Jausti šalia.

Man taip įsisivajojus apie tą vaikščiojimą, apskritai vaikščiojimą, net ne su juo, tiesiog, mano mintis pertraukė dar viena jo žinutė.

T.: Ir galiausiai visą šią mūsų kelionę pabaigs laukinis seksas!
Aš: Ar laukinis seksas reiškia, jog mes mylėsimės laukuose? :)

Ir mano mintys vėl nuklydo. Pradedu galvoti apie vaikščiojimą ir seksą po tokios nakties. Ne. Juk laukinio sekso po tokios nakties negalėtų būti. Po tokio pasivaikščiojimo galėtų būti tik seksas iš gailesčio… nes būtų gaila palikti. Gaila prisiliesti ir žinoti, kad tai vienas iš paskutiniųjų prisilietimų šį rytą. Gaila nakties, kuri parsidavė rytui. Gaila net skaudančių nuo nueitų kilometrų kojų. Gaila visos neištylėtos tylos. Gaila visų negimusių žodžių. Gaila, kad pasirodo esanti tiesa tai, ką kažkas kažkada pasakė: kad viskas praeina. O kas gražiausia – bėgte prabėga.

Ir tai nebūtų laukinis seksas, tai būtų toks liūdnas seksas… Seksas iš gailesčio.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (8) | “Sekso laukuose nebus”

  1.   arsonist's prayers rašo:

    “Po tokio pasivaikščiojimo galėtų būti tik seksas iš gailesčio…” - oi, net balsu nusijuokiau ;)

    Išties naktiniai pasivaikščiojimai ar šiaip naktys, praleistos kalbant su kitu žmogumi, kažkaip suartina, bent jau aš tai pastebėjau ar bent jau man tai nutinka. Naktis yra kitoks metų laikas, nuovargis daro savo ir nebelieka noro tiek daug apsimetinėti. Bet tas perėjimas iš nakties į rytą toks skaudus: supranti, kad viskas baigiasi, kad blėsta ta fantazija, kažkoks stebuklingas jausmas, ir žinai, jog dabar viskas bus kitaip.

    Niekada nesimylėjau su mergina, su kuria praleidau visą ar dalį nakties, nes, o vargė, sugebėdavau pirmiau stipriai susižavėti ja ;)

  2.   dilaila rašo:

    wild sex - skamba hot.
    laukinis seksas kažkaip lėkštai atrodo :)
    Visas rašinėlis primena smagią situaciją kai tave sustabdo jehovos liudininkai ir tu mielai įsitrauki į pokalbį nes esi oriflame konsultantas, todėl jokio gailesčio pabaigoj nepajutau :) Bet tai ne tavo brokas.

  3.   ragana rašo:

    O jeigu pridėsime dar “oh… yeah beibi” - tai iš viso stogą gali nurauti :)
    Dilaila, manau, šio teksto tikslas ir nebuvo sukelti gailestį. Priešingai! Man, regis, jis turi potencialo sukelti bent jau mažą šypsnį. Jame yra nemažai švelnios ironijos ir saviironijos ;)

  4.   ragana rašo:

    Arsonist’s prayers, ar tiesa, jog naktį mes tampame geresni? Geresnės savo pačių kopijos? Ar tiesa, jog vaikščiojant naktį, virpėjimas šalia kito žmogaus būna kitoks? Ar tiesa, jog dėl besipinančių kojų ima pintis ir liežuvis, lyg tai turėtų kažkokį tiesioginį ryšį? Ar tiesa, jog vaikšiojant naktį, noras paliesti odą, įtraukti į plaučius to žmogaus oro, paimti už rankos, apima visą kūną ir neleidžia daugiau apie nieką galvoti? Ar tiesa, jog naktį pasakyti žodžiai savyje slepia nenusakomą prieštaringumą: jie taip lengvai sklando ore, bet tuo pačiu sveria tūksantčius kartų daugiau, nei ištarti dieną?

  5.   dilaila rašo:

    ragana, sutinku su tavim! suabejojau tik grynai dėl tavo tokio rimtos kankinės įvaizdžio :)

  6.   Metaliukas rašo:

    Lucky guy.

  7.   zongliere rašo:

    bet taip būna, kaip buvo su T.! ir vieni gal kankiniai, kiti gal šiaip naktį atgyja ir nori nebūti vieniši. ir taip, noras liestis nuo tikro lietimo turi būti atskirtas, nes kai tik peržengi ribą, nebeįdomu, krenta iš rankų nakties grožis. ir šiaip, na kamon, lūzeriai rašo apie laukinį seksą, jau ta frazė tokia nuvalkiota… arba jam virš 40 ir žmona jo pamišėlė. sėkmės vaikštant naktimis. ir visada su dujų balionėliu. o tai pienės užpakalį gali badyt paskui.

  8.   arsonist's prayers rašo:

    Ar tiesa, jog vaikšiojant naktį, noras paliesti odą, įtraukti į plaučius to žmogaus oro, paimti už rankos, apima visą kūną ir neleidžia daugiau apie nieką galvoti?

    Naktį prisilietimas būna itin svarbus dalykas! Tiesa, nebūtinai tas noras paliesti kitą žmogų būna toks didelis, kad neleidžia daugiau apie nieką galvoti. O ir liečiant galima išlaikyti tam tikrą pagarbą vienas kitam, t.y. neskubinti įvykių. Pamenu tokią merginą, kaip ji mane traukė, ir mes vaikščiodavom vėlyvais vakarais ilgai, ir aš taip norėjau ją paliest, kad net silpna būdavo, bet negalėjau, nes iš tiesų gyvenau su kita merginą; bet kai galiausiai ją paliečiau, nemoku pasakyt kokį nušvitimą pajutau, ir dabar, kai pagalvoju, tai jei nebūčiau jos palietęs, būčiau palengva užmiršęs ir viskas būtų kitaip susiklostę, bet tas pirmas jos palietimas - jis mane visiškai užbūrė.

Rašyk komentarą