BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Valgyk, sakau, tą rutuliuką

Jau tris mėnesius nevalgiau duonos. Jokios. Nei baltos, nei juodos. Jau devyniasdešimt dvi dienas nevalgiau batono. Jokio. Nei raikyto, nei vientiso. Lygiai tiek pat laiko nebuvau net priėjus prie duonos skyriaus.

Prieš tris savaites, kuomet iš darželio paėmiau draugės dukrytę, ir kartu su ja grįžau į jų namus, ant mikrobangės gulėjo keletas riekių duonos: juodos su grūdais. Atlaužusi pusę didelės riekės, ant jos užtepiau naminio sviesto, kurio dabar taip reta gauti, ir padaviau draugės dukrytei. Ir ta duona atrodė velniškai skaniai. Ji kvepėjo beprotiškai gerai. Nepaisant to, aš jos neatsikandau. Nepaisant to, kitos riekės pusės, aš neužsitepiau.

Nuo vaikystės, nepamanu kada tai tiksliai pradidėjo, aš turiu tokį šlykštų įprotį: paimti mažą gabalėlį juodas ar baltos duonos ir jį sugniaužti kumštyje. Sugniaužus kumštyje nuo šilumos ir drėgmės, jis virsta mažu rutuliuku. Kai aš atgniaužiu saują, jis dar nebūna tobulos formos. Bet sugniaužiu dar kartą ir to užtenka. Draugai sako, jog tai pasibjaurėtina, tačiau aš žinau, apie ką jie galvoja. Jie galvoja apie tuos mažus rutuliukus, kuriuos patys sukdavo vaikystėje. Ir aš tada nusijuokiu. Ne, tai visai nešlykštu. Mano rankos švarios. O duona… Ji ir taip šventa. Ir įsidedu tą mažą rutuliuką į burną.

Duonos rutuliukai tapo tikru išbandymu mano draugams. Kaip koks įslaptintas ritualas, jis tapu būdu patikrinti kiekvieno iš jų draugystės stiprumo laipsnį. Nutaikius progą, aš paimdavo mažą duonos gabaliuką, padarydavau su juo ką reikia, tuomet ištiesdavau ranką, atgiauždavau saują ir paklausdavau: Nori? Jeigu jis ar ji pradėdavo purtyti galvą, dėbdavo pasibaisėjusį žvilgsnį, pradėdavo juoktis ar dar kažkaip keistai ir nesuprantamai reaguoti, aš duodavau dar vieną galimybę. Nusišypsodavau, kilsteldavau ranką ir pasakydavau: Um…? Žinok, žiauriai skanu.

Mano tėtis kažkada iš duonos gamindavo įvairias miniatiūrines skulptūrėles. Jos būdavo labai keistos konsistencijos: nei tai minkštos, nei tai kietos, panardintos į laką, turbūt į laką, arba kažkokią kitą gličią masę, bet dedyniasdešimt devyni procentai, jog į laką, nes turėjo tokį vos matomą blizgesį, jog duonos trupiniai galiausiai nepabirtų ir neišsivaikščiotų kas sau. Atsimenu, jog iš tų visų miniatiūrinių skulptūrėlių, aš pasilikau mažą kaukolytę. Ji buvo maždaug trijų centimetrų aukščio ir ją galėjau suspausti savo dar visai mažame delne.

Kiek pamenu, kaukolės akiduobės buvo labai gilios ir šiek tiek, o gal net ir ne šiek tiek, per didelės lyginant su visa skulptūrėlės visuma. Tuo tarpu apatinė dalis buvo ir per maža, ir per siaura, man regis, ji net buvo šiek tiek kreiva. Tas kreivumas jau tada mane nemažai erzino dėl matyt manyje jau bundančio stipraus perfekcionizmo jausmo. Tačiau nepaisant to, tos kaukolės konsistencija: tas nenusakomas minkštumas ir elastingumas, puikiai derėjo tarpusavyje ir tai buvo pats puikiausias dalykas, kuris leido užsimerkti prieš visą jos išorinį netobulimą.

Vieną iš tų savaitgalių, kai mes visi sudribę į vieną lovą žiūrojame filmą, ir atėjus parūkimo pertaukėlei, beveik visi sutartinai nušlepsėjo į balkoną, mes likome dviese su geriausi R. draugu. Nežinau, kada, kaip ir kur, net nežinau, ar pas mus tikrai tuo metu namuose jos buvo, bet jis atsisėdo prieš mane ir išsitraukė iš kišenės juodos duonos riekę. Atlaužė gabaliuką. Suspaudė ją saujoje. Atgiaužė ir ištiesė man. Aš paėmiau jį, įsidėjau į burną, mano seilės suvilgė ir duonos rutuliukas pradėjo tirpti. Ryjant aš jaučiau, kaip jis slenka mano stemple žemyn, atsimuša kažkur ten į plaučius, pasiekia širdį ir patenka į kraują. Tas duonos gabaliukas apkeliauja ratu ir kažkur giliai ten randa sau vietą. Nuo tos akimirkos mes abu žinojome, jog geriausių draugų statusas ką tik pasikeitė.

Šiomis dienomis vėl pradedu apie ją galvoti. Apie juodą duoną. Būtų visai neblogai jos nusipirkti. Tik žinojimas, kad aš jos viena neįveiksiu, jog ji pradės pelyti, džiūti, raukšlėtis, mane vis dar sulaiko nuo tos minties. Aš nenoriu išmesti duonos, o suvalgyti viena jos nepajėgsiu. Galbūt reikėtų tą likusią pusę duonos supjaustyti pailgais šiaudeliais, tiek kiek yra per riekės ilgį, išdėlioti tvarkingai baltoje lėkštėje, padėti ant palangės ir laukti. Laukti, kol saulė apkeliavus ratu bus vakarianiame taške, ir pradės ją džiovinti. Sudžiuvusi duona kaip ir brandinamas vynas, visada tampa sudėtingesnio aromato bei skonio.

Dauguma pradedančiųjų duonos ragautojų neturi abejonių, jog sudžiūvusioje duonoje labiausiai skleidžiasi medaus aromatas. Bet tai netiesa. Duonos ragavimo senbuviai žino, jog taip kvepia …

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Valgyk, sakau, tą rutuliuką”

  1.   arsonist's prayers rašo:

    Toks nuotaikingas įrašas, taip ir įsivaizdavau tuos rutuliukus ;)

Rašyk komentarą