BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vidutiniškai stabiliai normali moteris

Kai buvau trečioje klasėje, laimėjau dailiausiojo rašto konkursą. Mano dailyraštis buvo garbingai iškabintas matomiausioje mokyklos vietoje. Tuomet  man tai buvo didis įvykis. Aš juo taip didžiavausi, jog to didžiavimosi jausmo uženka iki dabar.

Jog laimėtumei tą konkursą, reikėjo rašyti taip, kaip buvo parodyta vadovėlyje. Tai reiškė, jog tavo rašte negalėjo būti jokio individualumo: turėjai rašyti raides taip, kaip kažkas pasakė, jog jas reikia rašyti. Negana to, visos tos raidės turėjo būti sujungtos į vieną žodį. Kiekvienas žodis turėjo būti parašytas vienu ypu, neatitraukiant rankos. Toks raštas turbūt turėjo kažkur pasąmonėje padėti formuoti vidutiniškai stabiliai normalaus piliečio asmenybę.

Trečioje klasėje aš buvau geriausia iš vidutiniškai stabiliai normalių trečiokų.

Kai man buvo penkeri, mama pasakė:  Tavo vardas yra Toks ir Toks. Jeigu kada kasnors bandys tavo vardą sutrumpinti ar tave kažkaip kitaip pašaukti, tu tiesiog neatsiliepk. Šie žodžiai buvo pasakyti tokiu tykiu ir ramiu veidu, kokį tik mano mama gali nutaisyti kalbant su penkerių metų vaiku. Ir aš niekada neatsiliepiau į jokį kitą kreipinį, apart savo vardo. Vardo, tokį kokį man jį išrinko mama.

Pradėjus bendrauti su priešingos lyties atstovais, jiems dažnai mane norėjosi vadinti visaip, bet tik ne mano vardu. Aš tuomet neatsiliepdavau, ignoruodavau, galiausiai pradėdavau pykti. Nutaisiusi tokią pat rimtą veido miną, kokią prisimenu iš to kai man buvo penkeri, ramiu tonu sakydavau: Mano vardas yra Toks ir Toks. Ir tuomet tas  priešingos lyties atstovas suprasdavo, jog ginčytis su manimi neverta. Visi tie žodžiai, kuriais vyrai vadina moteris yra tiesiog ne man. Tačiau kartais užsimiršę jie visgi mane vadindavo… svajingai, ilgesingai, aistringai, meiliai, perdėtai meiliai savo laiškuose, kartais kuždėdavo į ausį, murmėdavo prispaudę savo nosį man prie odos, pirštų galais bėgiodami tarp mano menčių, tyliai sprakteldami mano džinsų antuką.

Bėgant metams gyvenime atsirado keletas vyrų, kurie užsimiršdavo ne kartą ir mano vardą mes beveik pamiršome: į mane jie kreipėsi netikėčiausiais žodžių junginiais dėl kurių aš negalėjau nesišypsoti.  Jie nebuvo nei banalūs, nei itin meilūs, nei saldūs, nei perdėtai sunkūs ar beprasmiai.  Tie kreipiniai buvo skirti man – jie buvo apie mane. Tie kreipiniai nebuvo apie vidutiniškai stabiliai normalią moterį. Ir aš pradėjau blaškytis tarp mamos ramaus veido ir malonumo, jog aš esu kur kas daugiau nei mano vardas yra Toks ir Toks.

Po trečios klasės mano raštas pradėjo keistis: jis krypo tai į kairę, tai į dešinę, raidės barstėsi, vėl jungėsi, galiausiai raitėsi arba buvo nepadoriai stačios. Ir aš pradėjau blaškytis tarp man suteikto statuso ir savęs: nenorėjau prarasti titulo, bet kažkuriuo metu vidutiniškai stabiliai normalus piliečio apibrėžimas pradėjo nebetilpti į mano asmenybės rėmus. Niekaip negalėjau apsispręsti, kuris iš tų raštų yra tikrai manasis: kuriuo man patogu rašyti, kuriuo aš noriu rašyti, kuriuo turėčiau rašyti.

Rašant atvirutę mamai, raštas buvo tvarkingas, vientisas, vos su pastebimais užraitymais. Paliktas raštelis ant stalo kambariokei buvo toks painus, jog ji nieko nesuprasdavo. Užarašuose sau darbo knygoje raidės vartėsi į visas puses tik man vienai suprantamomis kryptimis. Rašant jam galėjo būti, jog aš buvau įsimylėjusi ir mano visos raidės jungėsi į vieną ištisą žodį. Rašant jam  galėjo būti, jog aš buvau liūdna ir mano raidės vienišos laukė, kol prie jų kas prisiglaus. Rašant jam galėjo būti, jog aš buvau pikta ir mano raidės susivijo į painų chaosą, kurio niekaip negalėjome išnarplioti.

Ir aš nuolat blaškausi. Tarp to kaip reikia ir  kaip turi būti, tarp taisyklių ir savęs. Ir tuomet užsimerkiu: ir rašau taip kaip noriu, ir myliu taip kaip noriu. Ir tuomet atsimerkiu: ir rašau taip kaip reikia, ir myliu taip kaip reikia.

Ir nevadink manęs niekaip: mano vardas yra Toks ir Toks.

Arba vadink. Tik ne vidutiniškai stabiliai normalia moterimi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Vidutiniškai stabiliai normali moteris”

  1.   strimgalviais rašo:

    Smagu kartais pamėginti išpinti svetimą žmogų.

  2.   Strimagalviui :) rašo:

    Sakyčiau išpinti svetimų žmonių būrį, kažkaip ant tos pačios bangos nutūpusių. O gal ir nutupdytų.

  3.   barbentojaspodurimis rašo:

    Paleisti tą būrį mažučių į laisvę. Kaip mamytė savo pirmuosius tigriukus laukymėje. Ir laukti, kol gamtos taisyklės ištrins prisirišimą prie jų…

  4.   :) rašo:

    galvoju apie tuos tigriukus laukymėje ir jų smagumus. gal ir lengviau jiems bus nei mamytei, gamtos taisykles priimti. jauni gi jie, ir būryje tokių pačių, tiek daug dar visko gero jiems gali nutikti… :)

Rašyk komentarą