BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žmogus su savo istorija

Kai vėl užrakinu studijos duris ir pasileidžiu senamiesčio gatvėmis, prisimenu tą kartą, vieną paskutinių žiemos vakarų, o galbūt jau ir buvo kovas, kuomet palikau raktus, o šaltis buvo toks didelis, jog pastangos išsitraukti pirštines buvo įvertintos, kaip per didelės šilumos ir energijos sąnaudų pareiklaujantis veiksmas. Bet šiandien, bet šį vakar, viskas kitaip. Šiandien aš raktus turiu. Šiandien nešalta. Šiandien paskutinė pavasario diena. Šiandien galiu išsitiesti kaip styga ir eiti mosikuodama rankomis. Bet aš jomis nemosikuoju, susikišu į džinsų kišenes ir tuomet jas per alkūnęs linkteliu. Nepaisant šio judesio, kelnių juosmuo vistiek smukteli šiek tiek žemyn. Šįvakar visi kaip susitarę: poromis. Ir aš šypsausi. Nedaug. Bet šypsausi. Man gera už juos visus: moteris ir vyrus, bent jau šiandien jie visi atrodo laimingi.

Tik grįžus visai jau vakare namo, užgesinus visas šviesas ir galvą padėjus ant vos regimos pagalvės, mane suima graudulys. Toks graudulys, kurio nejaučiau jau keletą mėnesių. Vienu metu buvo net toptelėjusi mintis, jog galbūt aš jo nebejausiu. Jog galbūt tas graudulys dingo iš mano gyvenimo ir būti vienai yra visai lengva. Būti vienai – vien privalumai. Bent jau kol kas. Bent jau dabar. Bet graudulys apėmė. Paslinkau galvą ant lygaus lovos paviršiaus. Virpulys persmelkė kūną, raumenys sutvinksėjo ir, regis, akimirkos daliai juos sutraukė makabriškas mėšlungis.

Aš vis bandžiau tą jausmą nuvyti, pagalvoti ką nors gražaus, pozityvaus, linksmo – bet nieko neįstengiau. Net ir tos visos poros, kurios ką tik grakščiai slinko gatvėmis pro mano akis, virto betoniniais luitais, ir niekaip nebegalėjo įtikinti, jog jų istorijos laimingos. Greitai perbėgau mintimis per vaikystės prisiminimus: kaimą, pievas, pieną, braškes, ežerą, pyragą, murzinas kojas, pušis, kamuolį, rogutes, balas, kačiukus, šieną, uogas, arklius – bet ir tai nepadėjo. Ištiesiau ranką link telefono: reikia panaikinti šią tylą. Reikia ją sugriauti, išardyti: ji turi išnykti. Pagraibomis suspaudau dainos pavadinimą. Žinojau jau rinkadama, jog ji tos tylos neišsklaidys. Žinojau, bet norėjau pabandyti. Rinkau, rinkau… Žinojau, jog ta daina ir visos kitos dainos, kurias leidau, kurių negalėjau neleisti, kurios pačios bėgo susiradusios mane iš grojaraščio – tai graudulio dainos, tai graudulio garsai – ir visos jos ir nei viena iš jų tos tylos nepanaikins.

Vasara, jau vasara. Kelios minutės šių metų vasaros, kelios minutės po vidurnakčio. Turiu išsilyginti sijoną. Ir bliuskutę. Turiu rytoj juos užsidėti. Ir dar džinsinį švarkelį. O juk sijonas dryžuotas horizontaliomis linijomis: ryškiomis linijomis. Aš mėgstu jį jau trečią vasarą už viską labiau. Ir tada dar plunksna. Dar reikia plunksnos. Kur mano plunksna? Jog galėčiau permersti plaukus ant šono, susegti juos vienoje pusėje. Kitoje jie banguotų. Ir apyrankė. Juoda. Odinė. Ir dar laikrodis. Juodas. Didelis odinis. Kur jie? Jie čia. Tame pačiame kambaryje. Ir dar basutės. Būtinai basutės, tos rudos, per pirštą, prie rudos tašės. Ir dar tatuiruotė. Kur ji? Kur? Yra, ji vis dar yra. Viskas vietoje, nurimk.

Mano lūpos pravertos. Nuo dažno alsavimo jos išdžiūvo. Paliečiu pirštais: perbraukiu per apatinę lūpą. Galiu jausti kiekvieną sausos odos griovelį. Rodomuoju pirštu grįžtant atgal pasuku jį devyniasdešimties laipsniu kampu ir mano sąnarys atsiduria tarp dantų. Įkandu. Stipriai įkandu. Kartą ir dar kartą. Lieka žymės: aš jų nematau, bet galu justi. Graudulys sklaidosi.

Atsikeliu. Atsitoju prie lango. Vos už šimto, o gal pusantro šimto metrų prieš mano akis stovi dvylikaaukštis. Jame dega penki langai. Pasiremiu plaštakomis į palangę, mano kakta beveik prisispaudžia prie stiklo. Pastumiu šalia sudėtas knygas, jog tilptų delnai. Kiekviename iš tų langų gyvena žmogus. Ir kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Ir kiekviena istorija turi savo pradžią ir pabaigą. Ir kiekviena istorija tarpe pradžios ir pabaigos turi savo vyksmą. Ir mano fantazija yra per maža, mano fantazija yra per skurdi, mano fantazija ir per blanki, jog galėtų įsivaizduoti tas istorijas. Su visomis smulkmenomis ir netikėtumais. Su visa meile ir neapykanta. Su visa empatija ir abejingumu. Su visa poezija ir keiksmažodžiais. Ir mane žavi tas nežinojimas ir žinojimas kartu, jog ten gyvena žmonės. Su savo istorijomis. Ir graudulį jau beveik visai pakeičia ilgesys.

Aš jau senai ilgėjausi žmogaus. Su savo istorija. Ir dabar aš jo vėl ilgiuosi. Aš noriu jį išgirsti. Ir noriu, jog jis išgirstų mane. Net jei tai reikštų, labai tikiuosi, jog tai reikštų, jog visa apimanti tyla pagaliau išnyks.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “Žmogus su savo istorija”

  1.   arsonist's prayers rašo:

    Kartais, atrodo, mūsų nuotaikos ir įrašai kažkokiu būdu susišaukia. Man patinka žinot, kad kažkur yra žmonės, kurie kartais jaučiasi panašiai kaip ir aš. Man patinka galvot, kad aš žinau kaip jie jaučiasi.

  2.   Metaliukas rašo:

    Šiandien kaip tik varčiau šieną. Smagu, kad kaimo reikalai tau asocijuojasi su gerais dalykais. Aš irgi dažnai pagalvoju, kad pasaulyje tiek daug žmonių apie kuriuos nieko nežinau, kurie gyvena visai šalia. Koks gi jų pasaulis. Kas jie? Būtų įdomu juos pažinti.
    O liūdesys yra labai paprastas ir žmogiškas dalykas. Nekaltink savęs, kad jį jauti. Tai bent jau parodo, kad turi širdį, o tu ją juk turi labai gerą.

  3.   ragana rašo:

    Metaliuk, mes taip mėgstame opizicijas: gera - bloga, tamsu - šviesu, džiaugiuos - liūdžiu. O kas tarpe to? Kiek visko tarpe to. Kokie neišmatuojami gyliai tarpe to. Ir aš pati - tarpe to.

Rašyk komentarą