BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Feis kontrolas

Kiekvieną kartą, dirbdama su veidu, aš jį įsimyliu. Prisitraukiu prie jo taip arti, išdidinu iki mažiausio taško, suskaidau į tūkstančius dalelių, kurios viena su kita nematomomis gijomis susijusios. Tie portretai, tie žmonės, vyrai ir moterys, žiūri į mane ir, regis, aš galiu įžvelgti jų sielas: jų akyse, randuose, odos tekstūroje, rankose, kaktos vingyje, net plaukų linijoje. Tomis trumpomis minutėmis, man pradeda rodytis, jog jie yra tobuli. Jog tie taškai, kurie susijungia į jų veidus, yra tobuli. Ir tada aš pasiduodu. Pasiduodu tam jausmui. Ir aš jais taip žaviuosi. Ir aš juos taip myliu tą trumpą akimirką.

***

Moteriai labai svarbu žinoti, kokios formos yra jos veidas. Dažniausiai ta forma būna ovali, kvadratinė, apvali, primenanti širdį, trikampė ar stačiakampė. Nors tai atrodo turėtų būti labai paprasta procedūra, visgi nuspręsti į kurią geometrinę figūrą įkišti savo veidą, man buvo didelė dilema. Smulkmena, pagalvotum. Ot ir ne! Žinoti, kiek ir kokių kampų turi tavo veidas, yra labai svarbu. Svarbu man tai tapo dar ir dėl to, jog aš niekaip negalėjau apsispręsti tarp trikampio ir ovalo, o jos gi net visai negiminingos figūros! Taigi aš taip ilgai kankinausi dėl šio svarbaus klausimo, jog beveik pradėjau jausti nepilnavertiškumo kompleksą.

Vis bijodavau, o jeigu su kuo nors susipažinčiau virtualiai ir mes nebūtume vienas kito matę. O jeigu vietoj to, jog paklaustų manęs, kokias knygas aš skaitau, ar tikiu pasakomis, kurį miestą esu įsimylėjusi, jis manęs pasiteirautų: Kokios formos yra tavo veidas? Ką gi aš jam atsakysiu? Čia gi būtų tas pats, kaip pasakyti, jog tavo akys žalios, nors jos iš tikro mėlynos. Ir jeigu aš pasakysiu, jog mano veidas trikampis, o jis iš tikro yra ovalus? Ir jeigu mes susitiksime, jis galės pasakyti: Mergyt, bet gi tu mane apgavai. Kiekviena moteris privalo žinoti, kokios formos yra jos veidas. Tai gyvenime yra labai svarbu.

***

Ankstus rytas. Apgraibomis surandu savo telefoną. Įsijungiu vieną iš socialinių tinklų. Pradedu klaidžioti po savo puslapį. Sustoju ties J. portretu. Iki to laiko, kol jos veido neatradau savo vaizdo ieškiklyje, iki to laiko, kol neišdidinau jos akių iki 24 colių įstrižainės monitoriaus ekrane, aš nepastebėjau, kokia ji graži. Matau ją kiekvieną rytą, ir vakarą, ir naktimis. Bet iki to laiko, kol nepasakiau jai: Pažvelk į mane, J… ir spustelėjau užrakto mygtuką, niekada nemačiau, jog ji tokia graži. Jos kakta buvo lygi, o antakiai vos lenkti. Jos lūpų linija ir lūpų kampučiai buvo tokie romūs, jog jeigu aš būčiau pridengus jos veido viršutinę dalį, būtumei galėjęs pagalvoti, jog ji miega. Bet svarbiausia buvo jos akys. Jose buvo tiek liūdesio. Nematomo, užkoduoto, paslėpto, įrėminto, jog jį galėjai pamatyti tik tvarkant atspindžius jos vyzdžiuose.

***

Viena ranka suimu savo plaukus ir juos kilsteliu, jog veidas būtų visiškai apnuogintas. Mano plaukų linija primena taisyklingą puslankį. Ties jo riba, ypatingai pavasarį, pradeda augti maži plaukeliai. Jie šiek tiek pasišiaušę. Mano ausys nedidelės ir prigludę prie galvos, ant kairiojo spenelio yra mažutis apgamėlis. Kaktoje virš dešinio antakio, kurį aš dažnai kilsteliu, jau yra vos matoma linija. Antakių forma nekeista nuo to laiko, kai pirmą kartą juos pradėjau tvarkytis būdama šešiolikos. Jie dailiai išlinkę, tarsi žuvėdros sparnas, ir pabrėžia aukštus vokus. Mano akys didelės, migdolo formos. Po dešiniąja akimi yra dvi smulkios linijos, po kairiąja – viena. Nosis tiesi, gale šiek tiek išplatėjusi. Ant dešinio žando turiu apgamą. Oda lygi. Griovelis tarp nosies ir lūpų – ryškus, dėl to viršutinės lūpos vingis dramatiškas. Lūpos putlios ir plačios, taisyklingos formos, jų kampučiuose – du lankeliai. Smakras apvalus ir šiek tiek užsirietęs. Ilgas kaklas laiko nežinomos formos veidą.

***

Dar daug kartų po to, kai atradau J. veidą, aš ją stebėdavau. Tiesiog spoksodavau. Man patinka spoksoti į žmones. Į atmintį įsirašyti kombinacijas akių ir lūpų, nosies ir smakro, plaukų ir antakių. Kartais man norisi tuos veidus liesti, jog mano atmintyje jie įgautų tūrį. Dažniausia spoksau į J., kai kartu valgome virtuvėje, restorane, lovoje, balkone, ant suoliuko, mašinoje. Bet dažniausiai virtuvėje. Tuomet ji būna jau nusirengusi darbinius drabužius, susirišusi plaukus ir įsisupusi į kokį platų megztinį. Tuomet. Būtent tuomet, tomis trumpomis akimirkomis, aš pagalvoju: koks gražus yra žmogus.

***

Vieną kartą vieno seminaro metu viena lektorė į mane atsisuko ir visai ten susirinkusiai publikai pasakė: O dabar įsivaizduokite ovalą, va kaip šitos merginos veidas… Ir kažką tęsė toliau. Bet kas buvo toliau, aš nebeprisimenu. Ta moteris tikrai išmanė visas geometrines figūras. Nebuvo nei menkiausios abejonės, jog ji galėtų suklysti dėl mano veido formos.

Dabar aš žinojau atsakymą į šį svarbų gyvenimo klausimą. Ir nebebijojau. Nes jeigu Jis manęs paklaustų: Kokia tavo veido forma? Atsakymą aš žinočiau. Ji trikampė.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Feis kontrolas”

  1.   Metaliukas rašo:

    Iš pradžių labai juokiausi. Kam gi rūpi kokia gi ta forma :) Na, bet kaip ir tikėjausi šis raštas galop patapo dar vienu tavo labai rimtu kūriniu su labai gilia mintimi ir turbūt toli gražu ne visiems įkandamu. Bet skaityti buvo labai įdomu. Tai vienas iš tų atvejų kai skaityti prisiverti, o pasibaigus kažkaip nuliūsti, kad jau baigėsi.

  2.   arsonist's prayers rašo:

    Man irgi kilo klausimas kam rūpi ta veido forma ;) Labai maloniai perskaičiau tekstą, ačiū.

  3.   ragana rašo:

    Smagu, jog mano veido formos paieškos gerai susiskaitė ;)

  4.   bluewaters rašo:

    Labai gražus tekstas, turbūt gražiausias tavo skaitytas tekstas, literatūrine prasme labai tvarkingas ir užbaigtas. Nais :)

Rašyk komentarą